Paklausta, kiek turi vaikų, daniūnietė Zita Krisiukėnienė ne nemirktelėjusi šypsodamasi atsako: septynis. Tiek jų yra širdyje. Trys jau sukūrę savo gyvenimus, močiutei pasidžiaugti atveža anūkus, o namai pilni keturių jaunesniųjų klegesio. Ir ne kiekvienam svetimam žmogui lemta žinoti, kad po širdimi moteris išnešiojo tik vyresniuosius, o keturi mažieji jaukius namus surado jau išvydę šį pasaulį.
Brangūs vienodai
Į kambarį įbėgęs aštuonerių Audrius nedrąsiai žvilgteli į svečius ir rankomis apsiveja Zitos kaklą. Moters akyse sušvinta motiniškos liepsnelės, o veidą nušviečia šypsena. Tarp dviejų žmonių vyksta nebyli mamos ir sūnaus kalba.
„Kartais net pajuokauju, kad galima melo detektoriumi tikrinti, ar visi vaikai man vienodai brangūs. Jie visi gyvena mano širdyje“, – menkiausias abejones, kad galbūt nelengva gyvenimą paskirti svetimų žmonių pagimdytiems vaikams, išsklaido Z.Krisiukėnienė.
Netrukus grįžta keturiolikmetė Vitalija, metais jaunesnė Valda ir dvylikos Gražvydas. Namai prisipildo smagaus klegesio.
„Man to reikia, aš tik taip noriu gyventi. Su vaikais man gera“, – klausti, ar nesunku su tokia energinga kompanija, nebereikia. Nei teta, nei globėja vaikai Zitos nevadina, visiems ji yra mamytė.
Atseikėjo laimės ir
vargų
Likimas Z.Krisiukėnienei buvo dosnus. Davęs gerą širdį, puikius vaikus ir šviesų požiūrį į pasaulį, nepagailėjo ir sunkumų. Pasvalio rajone augusią merginą gyvenimas nuvedė mokytis į Klaipėdos žemės ūkio buhalterinį technikumą. Vėliau, jau baigusi mokslus ir ištekėjusi, su vyru susirado darbą Daniūnuose ir čia apsistojo ilgam. Dabar, rodydama savo kuriamus eilėraščius ir prisiminusi, kaip mokykloje rašinius rašydavo eiliuotai, moteris palinguoja galva: „Reikėjo studijuoti literatūrą.“
Su pirmuoju vyru Zita susilaukė trijų vaikų: Rasos, Arūno ir Kęstučio.
„Vaikus auginti man buvo labai lengva, tikras džiaugsmas – jokių rūpesčių, – tikina moteris. – Turėdavau kantrybės apie viską labai daug kalbėti, išsiaiškinti, patarti. Esu tikra, kad mama ne griežta turi būti, o pirmiausia – draugė. Ir dabar mūsų santykiai puikūs, visi esame geri draugai.“
Su pirmuoju vyru moters keliai išsiskyrė, kai sutuoktinis pernelyg pamėgo stiklelį. Neilgai pasidžiaugti teko ir antrąja santuoka – geras, supratingas gyvenimo draugas tragiškai žuvo po pusmečio bendro gyvenimo. Trečiojo vyro pavarde moteris ir dabar vadinasi, tačiau rūpesčiais ir džiaugsmais su juo nebesidalija. Piktu žodžiu Z.Krisiukėnienė buvusio sutuoktinio nemini, tik apgailestauja, kad jam nepavyko įveikti alkoholio potraukio.
„Kad ir kokie būtų rūpesčiai, jie praeina ir vis tiek labai gera gyventi, – nuoširdžiai šypsosi laiminga moteris. – Tokia jau esu – kasdien galvoju, kad rytoj bus geriau nei šiandien, ir į viską žvelgiu optimistiškai.“
Paskatino straipsnis
Globojami vaikai Z.Krisiukėnienės namuose atsirado prieš dešimtmetį, kai savi jau buvo užaugę. Dvidešimt penkerių Rasa jau buvo sukūrusi šeimą, savarankiškai gyveno ir dvidešimt trejų Arūnas, o šešiolikmetis jaunėlis Kęstutis mokėsi Panevėžyje. Z.Krisiukėnienė pasakoja, kad perversmą širdyje tuomet padarė „Sekundėje“ perskaitytas straipsnis „Tokią dalužę gyvenimas skyrė jiems“ – apie Panevėžio vaikų globos namuose augančius ir mamos kasdien laukiančius vaikučius.
„Iki gyvenimo pabaigos laikysiu tą laikraštį. Perskaičiau ir iškart tvirtai nutariau, kad pasiimsiu globoti“, – rodydama pageltusią 1997 metų rugpjūčio 12 dienos „Sekundę“ pasakoja Z.Krisiukėnienė.
Dabar moteris juokiasi iš tuomečio savo naivumo, kai nuvažiavusi į vaikų globos namus pasisakė norinti tapti globėja ir tikėjosi iškart parsivežti vaikutį. Pasirodė, kad pirmiausia reikia eiti į Panevėžio rajono vaikų teisių apsaugos skyrių ir sutvarkyti nemažai dokumentų. Kai atėjo laikas pamatyti vaikučius, Z.Krisiukėnienė norėjo globoti dvi mergaites, tad vaikų namų auklėtojos pirmiausia parodė ketverių metukų Vitaliją. Mergaitė globėją iškart pripažino – apsikabino, prisiglaudė.
„Pirmą kartą leido pasiimti laikinai, bet Vitalijai taip čia patiko, kad verkdama prašė neišvežti atgal“, – prisimena globėja. Valdiškų institucijų moterys į problemą pažvelgė jautriai ir supratingai, tad palikti naujųjų namų Vitalijai nebereikėjo.
Broliai ir seserys
Mamos apsisprendimui suteikti namus svetimiems vaikams šeima neprieštaravo. Nors ypatingo vaikų džiugesio Z.Krisiukėnienė prisipažino nepajutusi, bet jų paraginimas elgtis taip, kaip širdis liepia, nerimą išsklaidė.
„Užtat šiandien galiu pasidžiaugti, kad visi jie yra broliai ir seserys, vieni kitiems dovanas ruošia per Kalėdas ir gimtadienius, o kai visi suvažiuoja, prie stalo susėda didžiulis būrys“, – džiaugiasi gausios šeimynos mama, prie šventinio stalo sodinanti dar ir keturis anūkus, iš kurių mažiausia – vos pusės metų.
Maždaug po metų šeimą papildė Gražvydas. Nors norėjo globoti dvi mergaites, geros širdies moteris negalėjo atsisakyti suteikti namus biologinei mamai nereikalingam berniukui. Trejų sulaukęs vaikutis buvo užaugęs ligoninės lovoje, lauke buvęs gal vienintelį kartą. Berniukas nekalbėjo, tik purtydavo galvą, bijojo žmonių. Zita ir dabar jaudinasi prisiminusi, tokia tragedija vaikui tapo važiavimas autobusu iš Ramygalos ligoninės į Daniūnus. Mažylis klykė nesavu balsu, slėpėsi, blaškėsi.
„Iki trejų metų formuojasi charakteris, o Gražvydas iki to laiko nieko nebuvo matęs“, – apgailestauja globėja. Pažintis su Gražvydu žadėjo sunkumų, tačiau Z.Krisiukėnienė jų neišsigando. Nors slogi pirmųjų gyvenimo metų patirtis paliko neišdildomų pėdsakų, motiniška meilė, rami namų aplinka ir šalia esantys žmonės padarė savo. Gražvydas prakalbo, tapo ramesnis, prisitaikė prie šeimos režimo.
Plačiau skaitykite sausio 31 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Z.Krisiukėnienės namuose šilumą ir meilę rado keturi svetimų šeimų vaikai.
