Ekonominis nuosmukis, augantis nedarbas ir infliacija netapo botagu, parvarančiu po pasaulį išsiblaškiusius emigrantus namo. Atvirkščiai – užsienyje įdarbinančios agentūros skaičiuoja kaip niekada noriai svetur besiveržiančius tautiečius, o Panevėžį įvardija Jungtinės Karalystės darbdavių donoru. Paplitusią nuomonę, kad Vakarų šalyse ieškoma tik sotesnio kąsnio, sociologų apklausos paverčia mitu: lietuvius iš tėvynės gena ir čionykščių darbdavių arogancija.
Norvegai ramūs
Norvegijoje, netoli Bergeno miesto įsikūrusi Neringa Baltrūnaitė Lietuvą paliko prieš trejetą metų, vos baigusi socialinės pedagogikos ir psichologijos studijas. Padavėja-barmene dirbanti buvusi panevėžietė tėvynę apėmusią paniką dėl ekonominio sunkmečio stebi iš tolo – mergina, kaip ir jos kolegos norvegai, bent jau kol kas rami dėl savo ateities.
„Kiek man teko domėtis, eiliniai norvegai krizės nejaučia. Jie žino, kad pasaulis išgyvena ekonominį sukrėtimą, tačiau dėl savo ateities neišgyvena. Norvegai įsitikinę, kad jiems nėra ir nebus blogai. Žinoma, juos šiek tiek domina valiutos nuosmukis, nes tai susiję su jų santaupomis ir investicijomis, tačiau pernelyg dėl to nesijaudina“, – pastebi Neringa.
Anot jos, ekonominio sunkmečio akivaizdoje labiau sunerimę nebent kalbos nemokantys ir darbo ieškantys emigrantai.
„Galbūt dabar atvykusiesiems ne taip lengva įsidarbinti, kaip prieš keletą metų, bet įmanoma, jei nesi išrankus“, – įsitikinusi N.Baltrūnaitė.
Patiko nuotrauka
Prieš įsikurdama Norvegijoje Neringa su draugu darbavosi golfo klube Švedijoje. Turėdami patirties ir buvusio darbdavio rekomendacijas jaunuoliai nesunkiai gavo tokį pat darbą ir Norvegijoje.
„Tačiau golfas – sezoninis žaidimas, taigi ir darbas – ne nuolatinis. O mes planavome pasilikti ilgam. Internete susiradau visus netoli mūsų namų esančius restoranus, viešbučius, kavines, visiems išsiunčiau gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką ir rekomendacijas. Manau, man labai pasisekė – po dvi savaites trukusių paieškų jau turėjau nuolatinį darbą“, – pasakojo Neringa.
Restorane padavėja-barmene įsidarbinusi lietuvė vėliau išdrįso pasmalsauti darbdavio, kodėl šis pasirinkęs ją – svetimtautę ir nemokančią norvegų kalbos.
Direktoriui apsispręsti padėjo ne tik merginos gyvenimo aprašymas, bet ir jos atsiųsta nuotrauka.
„Patys norvegai pripažįsta, kad surasti ir išlaikyti gerą darbuotoją labai sunku. Matyt, darbdavių lūkesčius pateisinau, nes jie man netgi apmokėjo dalį norvegų kalbos kursų, padėjo surasti naują būstą, iki šiol padeda, kuo tik gali“, – džiaugėsi mergina.
Į tėvynę negrįžtų
Kiek sunkiau pasibaigus golfo sezonui įsidarbinti sekėsi Neringos draugui, tačiau po pusantro mėnesio trukusių intensyvių paieškų vaikinas gavo jo specialybę atitinkantį mechaniko darbą.
„Visuotinės panikos dėl krizės tikrai nejaučiame. Neteko girdėti, kad Norvegijoje įsikūrę tautiečiai planuotų grįžti į Lietuvą. Jie žino, kad ir netekę darbo čia gautų valstybės pašalpą ir socialines garantijas“, – sako N.Baltrūnaitė.
Anot jos, nors kainos didesnės nei Lietuvoje, tačiau ilgainiui ir prie jų priprantama. Duona Norvegijoje kainuoja 5–7 litus, aliejus – 4–9 Lt, už mėsą, priklausomai nuo rūšies, prašoma apie 50–60 Lt, pieną – 4,5 Lt. Sunkiausiai norvegams prieinamos alkoholio kainos – už lietuvišką alų Norvegijoje tektų pakloti kone tris kartus daugiau nei Lietuvoje.
Vis dėlto netgi sunkiai galą su galu suduriantys emigrantai iš bado nemirtų – bet kuriuo metų laiku galima gausiai prisižvejoti žuvies. Lietuvius masina ir gausybė grybų – nežinia kodėl norvegai ignoruoja šias gamtos gėrybes.
Įpratusiesiems prie lietuviškų kainų bauginamai atrodo ir būsto išlaikymo išlaidos. N.Baltrūnaitė už namo dalį su dviem miegamaisiais, svetaine, virtuve ir vonios kambario nuomą per mėnesį atskaičiuoja 1900 litų, dar apie 400 Lt sumoka už elektros energiją.
Neringa pripažįsta ir pati, praradusi darbo vietą, neskubėtų į Lietuvą.
„Esant dabartinei ekonominei situacijai, nemanau, kad toks sprendimas būtų pats geriausias. Tėvynėje likčiau be jokių socialinių garantijų“, – tvirtino emigrantė.
Kurioje pasaulio šalyje kurs savo ateitį, augins vaikus ir lauks senatvės, Neringa sako spręsianti aprimus ekonominiam sunkmečiui.
Lietuvoje nepragyventų
Beveik penkerius metus Londone gyvenančio Mariaus teigimu, Jungtinė Karalystė krizę išgyvena sunkiai.
„Anglijoje taip pat masiškai atleidinėjami darbuotojai, mažinami atlyginimai. Šiuo metu tikrai nėra lengva susirasti darbą, įmanoma nebent mažai apmokamą“, – pastebi išeivis.
Ekonomikos ekspertai skaičiuoja, kad nedarbas Jungtinėje Karalystėje auga sparčiausiai per pastaruosius septyniolika metų. Prognozuojama, kad per kitus porą metų tūkstančiai viešojo sektoriaus darbininkų praras darbo vietas ir iki 2010-ųjų pabaigos bedarbių šalyje bus apie tris milijonus.
Tačiau Marius įsitikinęs, kad pragyventi sunkmetį Anglijoje kur kas lengviau nei tėvynėje.
Vaikino nuomone, maisto kainos Jungtinėje Karalystėje pagal gaunamą uždarbį nėra aukštos. Už duoną iš lietuviams priklausančios parduotuvės Mariaus šeima moka 1–2 svarus (apie 7 litus), pigiausias aliejus kainuoja 1 svarą.
„Labai pigus pienas – už tris litrus sumokame apie 2 svarus, tačiau brangi mėsa ir žuvis“, – pasakojo Marius.
Didžiausią dalį šeimos biudžeto emigrantų šeima atseikėja už būstą – vieno didelio kambario nuoma ir visi komunaliniai mokesčiai per mėnesį kišenę paplonina apie 550 svarų.
„Bet paskaičius internete, kas vyksta Lietuvoje, emigrantai tikrai negalvoja į ją grįžti. Bent jau dabar tėvynėje tikrai negalėtume gyventi taip, kaip čia“, – mano pašnekovas.
Išgena ne tik ekonomika
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros docentės Jolantos Kuznecovienės teigimu, penkiose užsienio šalyse įsikūrusių lietuvių praėjusiais metais atlikta apklausa rodo, kad dauguma išeivių į tėvynę negrįžta ne tik dėl ekonominių sunkumų. Kaip vieną svarbiausių gyvenimo svetur priežasčių emigrantai nurodo žmonių tarpusavio santykius.
„Dažnai įsivaizduojame, kad jei pasikeistų ekonominė situacija ir Lietuvoje darbo užmokestis susilygintų su Vakarų šalių, emigrantai iš karto plūstelėtų į tėvynę. Tai tik dalis tiesos“, – mano J.Kuznecovienė.
Pasak jos, ne tik saulėtoje Ispanijoje, bet ir atšiauraus klimato Norvegijoje gyvenantys lietuviai nurodo vieną svarbiausių šių šalių privalumų – toleranciją šalia esančiajam.
„Viena emigrantė labai taikliai apibūdino – Lietuvoje dominuoja žiaurus pedantizmas. Net į parduotuvę, esančią už 15 metrų nuo namų, negali nubėgti su dėmele ant kelnių, nes būsi apžiūrėtas iš visų pusių. Lietuvoje privaloma nuolatos būti pasitempusiam. Vakarų šalyse žmonės bendrauja kur kas laisviau – šypsosi, sveikinasi. Sugrįžę į Lietuvą emigrantai susiduria su kitokiais santykiais – šaltumu, abejingumu, šiurkštumu“, – pasakojo docentė.
Plačiau skaitykite sausio 24 d. „Sekundėje“.
Inga
KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. Net ir darbo svetur netekusių lietuvių sotaus
gyvenimo negarantuojanti tėvynė nevilioja.
