Gyvenimas žvelgiant pro rožinius akinius bloškė į juodą pragarą. Už kelių savaičių 24-ąjį gimtadienį Pataisos namuose pasitiksiančios Justės praeitis primena amerikietiškus kalnelius: svaiginamas skrydis į padanges ir – krytis į bedugnę, paženklintą kasdienėmis heroino dozėmis.
Norėtų išsiverkti
Bausti, negalima pasigailėti – dėdama kablelį Justė sau negailestinga.
„Už kiekvieną nusikaltimą reikia atsakyti, nors ir kaip tai būtų sunku ir skaudu“, – likimo nekeikia ir nieko nekaltina jau pustrečių metų nelaisvėje praleidusi mergina. Pataisos namuose laukimu gyvenanti Justė laiką išmoko skaičiuoti pusmečiais – nuteistajai liko tris kartus užbraukti po šešis mėnesius iki dar vieno nuosprendžio: arba durys į laisvę prasivers, arba jos liks užtrenktos dar ketveriems metams.
„Išėjusi anapus vartų pirmiausia viską išverkčiau, kad nieko viduje nebeliktų. Ir stipriai apkabinčiau mamą ir seserį“, – mintimis į laisvę nuklysta Justė.
Per visą Pataisos namuose praleistą laiką mergina dar nė karto taip ir nebuvo prapliupusi ašaromis. Širdį akmeniu užgulant prisiminimams sau vis kartoja: reikia tik labai norėti, pasistengti bei tikėti ir svajonės virs realybe.
Minčių apie praeitį nuteistoji iš visų jėgų stengiasi neįsileisti – jaunatviškas lėkimas šuoliais per gyvenimą ne atvedė į svajonėse pieštą rožinį pasaulį, bet nutrenkė į juodą bedugnę.
Masino narkotikai
„Užaugau normalioje, ne asocialioje šeimoje. Viskas buvo gerai, bet ieškojau, kur dar geriau. Labai skubėjau gyventi, tiesiog šuoliais lėkiau“, – romano puslapių vertą savo istoriją pradeda Justė.
Vos sulaukusi 18-os mergina, dar besimokydama vidurinėje, tėvų namus iškeitė į gyvenimą su draugu nuomojamame bute.
„Žinoma, mama tam prieštaravo, bet buvau įsitikinusi, kad turiu teisę tvarkytis pati. Kaip visada, mama, pasirodo, buvo teisi. O tada ėmiau viską, ką likimas davė – ir gera, ir bloga“, – pripažįsta nuteistoji.
Justės mintis su mylimu žmogumi kurti šeimą neviliojo, kaip ir mokslai. Nors šešeriais metais vyresnis gyvenimo draugas ir ragino mokytis, mergina mokyklinį suolą iškeitė į suaugusiosios gyvenimą.
„Įsidarbinau pardavėja. Draugas taip pat dirbo. Atrodė, kad viskas mums turi klotis gerai. Girdėdavau kalbas, kaip nuostabiai atpalaiduoja narkotikai. Draugas tą jau buvo patyręs, bet nebevartojo. Jis kaip tik man aiškino, kad ir pirmą kartą pabandžius galima nuslysti, o aš netikėjau“, – pripažino nuteistoji.
Dabar Justė nebeprieštarauja medikams, tvirtinantiems, kad narkotikų priklausomybė įgyjama jau po pirmo pabandymo.
Nerealu nebuvo
Pirmą kartą draugų kompanijoje heroino poveikį Justė sako išbandžiusi tebūdama 18-mete.
„Tokio nerealaus skrydžio, kaip visi pasakoja, tikrai nebuvo. Svaigo galva, pykino, nesupratau, kas su manimi vyksta. Draugai aiškino, kad per daug parūkiau. Tikėjau, kad antrąsyk tikrai bus nerealu“, – prisimena mergina.
Tačiau toks nebuvo nei antras, nei trečias, nei visi kiti kartai. Anot Justės, prie narkotikų ją traukė nepaaiškinama jėga.
„Parūkiusi heroino būdavau labai keistos būsenos – atsipalaiduodavau, bet ne taip, kaip nuo alkoholio. Narkotikai ištrina visas mintis, galvoje lieka visiška tuštuma. Kai mintys sugrįžta, tos tuštumos ir pasigesdavau“, – pasakojo Justė.
Kvaišalų pragarą perėjęs draugas ėmė įtarti, kas atpalaiduoja merginą.
„Pačiam su tuo susidūrus lengva atpažinti apkvaišusį nuo narkotikų – akys paplaukusios ir elgesys pasikeičia“, – tvirtina nuteistoji.
Vis dėlto jaunuolio bandymai sulaikyti ant bedugnės krašto laviruojančią draugę baigėsi jo paties nuopuoliu.
Gydymas nepadėjo
Nuo narkotikų pavargusiai Justei užuovėja turėjo tapti Italija. Mergina pamena, kad tris ar keturis mėnesius iki kelionės jiedu su draugu heroinu svaiginosi jau kasdien, už dozę mokėdavo 20-40 litų.
Justę svetur viliojo ne tik galimybė pamatyti šalį, bet ir noras atsikratyti varginamos priklausomybės.
„Iš pradžių vartojau medikamentus,
padėsiančius organizmui atgauti jėgas. Į gydytojus kreiptis nenorėjau, bijojau,
kad būsiu įrašyta į įskaitą, o labai norint vaistų galima ir nelegaliai gauti“, – teigia Justė.
Padavėja bare, vėliau pardavėja Italijoje dirbusi mergina neslepia: narkotikų norėjosi, tačiau vienai svetimoje aplinkoje tiesiog nebuvo galimybių jų gauti.
Grįžusi į Lietuvą Justė rado vis dar narkotikus vartojantį draugą. Kurį laiką jaunuolis dar bandė gydytis, net gulėjo ligoninėje, tačiau po poros mėnesių kvaišalų ratas įsuko iš naujo.
„Pirmas pusmetis be narkotikų – rizikingiausias laikas, kai bet kada gali vėl prie jų grįžti. Draugas tokio išbandymo neištvėrė. O aš pernelyg pasitikėjau savimi, buvau įsitikinusi, kad jau atpratau galutinai ir dar viena heroino dozė man nepakenks. Galbūt mano klaida buvo, kad pati išsikapsčiusi vėl pas draugą sugrįžau. Reikėjo man tada išeiti“, – svarsto nuteistoji.
Kažkada širdyje liepsnojusius jausmus dabar Justė vertina atsargiai.
„Tai nebuvo meilė. Jei myli, net ir nebūnant kartu jauti tą jausmą. O mudu labai pykomės, buvo ir pavydo, ir įtarinėjimų. Bet vėl rasdavo būdų, kaip prieiti prie manęs. Mūsų gyvenimas šokinėjo tarsi ant spyruoklių“, – neslepia Justė.
Kažkada viens kitą mylėjusių jaunuolių ryšį nutraukė nelaisvė. Pusdevintų metų kalėti nubaustas vaikinas, anot pašnekovės, ateities planų nebekuria – kalėjime gyvena šia diena.
Užgriuvo policija
Merginos teigimu, narkotikai įtraukia į savotišką užburtą ratą – pradėjęs vartoti tampi ir jų platintoju.
„Kvaišalams reikia vis daugiau pinigų. Jei negali eiti vogti ar įsitraukti į prostituciją, belieka pačiam pradėti pardavinėti. Kažkodėl nuteisiant už narkotikų platinimą apie tai niekas nepagalvoja“, – mano Justė.
Nors 0,1–0,2 g vienkartinė dozė kainuoja kelias dešimtis litų, pasak nuteistosios, naivu manyti, kad platintojai iš to susikrauna turtus. Nebent patys niekada nėra bandę narkotikų. Tačiau, Justės nuomone, tarp platintojų tokių – mažuma.
Anot jos, taip pat naivu tikėtis, kad įsisukus į narkotikų ratą liksi policijos nepastebėtas.
„Pareigūnai viską žino – niekur nepabėgsi ir niekur nuo jų nepasislėpsi“, – įsitikino Justė.
Nuteistoji sako niekada neužmiršianti, kaip vieną rytą draugui pravėrus buto duris į jų nuomojamus namus sugriuvo septyni ginkluoti policininkai.
Į chalatą susisupusi mergina tris valandas tegalėjo tyliai stebėti, kaip vyrai verčia butą.
Kompiuterio stale klaviatūros vietoje rasti du gramai heroino tuomet tik 21-erių Justę pasmerkė ilgiems nelaisvės metams.
Su antrankiais pareigūnų išlydėta mergina vylėsi po apklausos sugrįžti. Tačiau 16-ai mėnesių namus jai pakeitė Lukiškių tardymo izoliatoriaus kamera.
„Iš pradžių be narkotikų buvo labai sunku. Gyvenau mintimi, kad pirmiausia, ką padarysiu išėjusi, – gausiu dozės“, – neslepia Justė.
Perėjo pragarą
Mergina mano jau praėjusi savąjį pragarą. Anot Justės, Panevėžio pataisos namai, palyginti su Lukiškių tardymo izoliatoriumi, jai pasirodė kone sanatorija.
„Ten buvo tikrasis kalėjimas: mažytėje kameroje mes penkios, dušas – tik kartą per savaitę, tėra tik šaltas vanduo, išeiti į lauką pasivaikščioti išleidžiama dvi valandas per dieną. Ir pats kiemas – keturios sienos aplinkui“, – pasakoja mergina.
Justė sako visus 16-a mėnesių gyvenusi tik laukimu: iš pradžių tikėjosi, kad byla bus nutraukta, vėliau laukdavo teismo posėdžių.
Nuteistoji niekada nepamirš bene skaudžiausios akimirkos nelaisvėje – prabėgus pusmečiui tardymo izoliatoriuje ją aplankė mama, nešina gimtadienio tortu su 21 žvakute.
„Buvau sau prižadėjusi laikytis ir neverkti, kad mamai būtų lengviau, bet ašarų abi negalėjome sulaikyti. Mama nepuolė moralizuoti, nors to tikėjausi. Ji tikino mane visada palaikysianti, kad ir kas atsitiktų“, – jautrų susitikimą prisimena pašnekovė.
Tą akimirką, kai teisme nuskambėjo galutinis nuosprendis – aštuoneri metai nelaisvės – Justei iš po kojų išslydo žemė.
„Ką reiškia tie žodžiai, supratau tik teisėjui nutilus. Šoko ištikta į kamerą grįžusi net negalėjau pravirkti. Jei būčiau žinojusi, kokia bausmė gresia, gal viskas būtų pasibaigę kitaip. Aš netgi tikėjausi, kad man nebus skirta reali laisvės atėmimo bausmė, juk teisiama pirmą kartą“, – kalbėjo mergina.
Pataisos namuose Justė tvirtina išmokusi paties svarbiausio: džiaugtis esama akimirka.
„Keturios sienos iš manęs šypsenos neatėmė. Negaliu išeiti į gatvę, į parduotuvę, bet kai trūksta laisvės, išmokstama gyventi čia ir dabar ir tuo džiaugtis“, – įsitikinusi Justė.
Mergina nelaisvėje atrado dar vieną būdą nuraminti tarp Pataisos namų sienų besiblaškančią sielą – jogos užsiėmimus. Kas dieną po kelias valandas Justė prisėda ant kilimėlio tam, kad nors trumpam į ją sugrįžtų ramybė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Atsivėrus vartams į laisvę Justė svajoja apkabinti mamą bei seserį ir pirmą kartą iš širdies išsiverkti.
