Šeštadienį Krekenavoje vyko suvažiavimas saugomų teritorijų politikai aptarti. Tiksliau – tai buvo dar vienas krekenaviečių bandymas atkreipti Seimo ir Vyriausybės dėmesį, kaip jiems sunku ir nenaudinga gyventi savo tėvų žemėje, nes ji paversta gamtos draustiniu, o tai jiems tolygu koncentracijos stovyklai. Suvažiavime skambių pasisakymų netrūko. Tiesa, kaip sakė krekenaviečių kvietimu dalyvavęs Lietuvos aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, pritrūko konkretumo: dėl ko blogai būti Krekenavos regioninio parko gyventoju. Krekenaviečiai faktų kalbą, atrodo, sąmoningai išmainė į „sunkiąją artileriją“. Organizatoriai, matyt, tikėjosi, kad pramušti valdžios nesupratimo sieną jiems padės į suvažiavimą pakviesti keli profesoriai, akademikas, įvairių verslo asociacijų atstovai ir net gyventojai iš kitų Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos regioninių parkų. Atrodo, kad nepavyko. Pagrindinis klausytojas – aplinkos ministras išvyko pažadėjęs padaryti ką gali, kad žmonių gyvenimas palengvėtų, bet aiškiai leidęs suprasti, jog parkas nebus naikinamas.
Išvadino „tulpiniais“
Svarbiausią savaitgalio įvykį Krekenavoje būtų galima drąsiai pavadinti vietos gyventojų pastangomis tapti pradininkais sąjūdžio, kuris kovotų už jų kaimo vardu pavadinto regioninio parko, o gal net ir visų šalies gamtos parkų, panaikinimą. Krekenaviečiai įsitikinę, kad gyvenimą parke reglamentuojantys įstatymai pažeidžia jų teisę gyventi oriai ir būti savo krašto šeimininkais.
Tam jau kuris laikas pritaria ir Panevėžio rajono taryba. Praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje politikai nutarė, kad jų pašaukimas – rūpintis žmonių gyvenimo kokybe, o ne unikalaus Nevėžio upės slėnio saugojimu. Dėl parko panaikinimo tada buvo kreiptasi į Seimą ir Vyriausybę. Atsakymo niekas neatsiuntė.
Būtent dėl to krekenaviečiai šeštadienį surengė suvažiavimą saugomų teritorijų politikai aptarti. Pastangas įvertino ir Seimo nariai, ir pats aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, jau nekalbant apie vietos valdžią ir valstybinės saugotinų teritorijų tarnybos valdininkus bei jai pavaldžius gamtosaugininkus. Atvyko į suvažiavimą ir keli gamtos mokslų profesoriai bei vienas iš regioninius ir nacionalinius parkus reglamentuojančių įstatymų kūrėjų signataras advokatas Kazimieras Motieka.
Krekenava, kaip juokavo ar didžiavosi vienas iš renginio organizatorių, dar niekada nebuvo taip pagerbta kaip praėjusį savaitgalį.
Pagerbė kaimelį ir Lietuvos žaliujų judėjimo bei aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų koalicijos aktyvistai. Kad pastarieji atvyko ne svečių teisėmis, o kaip priešingos nuomonės atstovai, niekam nekilo abejonių. Tiesa, pasirinktą jų mitingo nuo statinės retoriką vargu ar galima pavadinti sėkminga.
„Nepasiduokite tamsai, išsaugokite iš airijų kada nors sugrįšiantiems jūsų vaikams gamtą. Jumis manipuliuoja verslininkai – kiaulininkai ir kitokie vertelgos“, – plyšavo į megafoną žalieji.
Krekenaviečiai lyg užburti stovėjo ir klausėsi, tačiau tik iki tol, kol neatsargiai buvo pavadinti organizuotais nusikaltėliais. Nuskambėjus raginimui nebūti „tulpiniais“ kaimiečiai plūstelėjo kultūros namų durų link, prieš tai pasiūlę oratoriui persišviesti galvą.
Nors ir viena, ir kita pusės buvo pasirašiusios kalbas iš anksto, tačiau ir suvažiavimo salėje daugiau buvo kalbama emocijų, o ne faktų kalba.
Argumentai tik pradžioje
Bandymu suvažiavimui suteikti reikalingą – dalykinę kryptį būtų galima pavadinti Panevėžio rajono mero Povilo Žagunio įžanginę kalbą. Rajono vadovas ne tik keliais sakiniais paaiškino problemos prasmę ir rajono politikų poziciją šiuo klausimu, bet ir vaizdžiai iliustravo, kad problema kai kam iš Krekenavos gyventojų kainuoja milžiniškus pinigus.
„Net 33 procentai Krekenavos regioninio parko žemių yra žemės ūkio naudmenos. Čia dirba 44 ūkininkai. Jie dėl įvairių veiklos ribojimų patiria tūkstantinių nuotolių. Apskaičiuota, kad ūkininkas Laisvūnas Valikonis jau patyrė 600 tūkstančių litų nuostolių, – tikino meras. – Nebūtų problemos, nebūtume susirinkę. Spręskime ją.“ Ko gero, vienas iš nedaugelio pasiūlymų, kaip būtų galima rasti pusiausvyrą tarp to, kas draudžiama, ir krašto tradicijų bei socialinio užimtumo, nuo šiol priklauso rekreacinės architektūros ir kraštotvarkos habilituotam mokslo daktarui Jurgiui Bučiui. Jis mano, kad įdarbinus vietinius žmones Krekenavos regioniniame parke problema nebūtų tokia aštri, kokia yra dabar.
Kita, anot jo, spręstina problema: valdžia turėtų kompensuoti verslininkų (ūkininkų) dėl gamtosauginių suvaržymų patiriamus nuostolius bei skatinti ekologinį turizmą ir amatus.
„Saugotinų teritorijų įstatymas – netobulas. Reikia numatyti ir kompensacijas verslui, nes jis dėl suvaržymų patiria nuostolių, – sakė profesorius. – Kad įstatyme yra sisteminių klaidų, galime spręsti ir iš apklausų palyginimų: Vakarų šalyse gamtos parkų veiklai besąlygiškai pritaria 25 procentai gyventojų, Lietuvoje – tik 9 procentai.“
Salėje sėdintys oponentai replikavo, kad apklausos rezultatus nulėmė ne blogi įstatymai, o lietuvių mentalitetas išnaudoti gamtą ją primynus koja. Kaip Krekenavos ir aplinkinių kaimų gyventojai „sutaria“ su gamta, iš tiesų nebuvo sunku įsitikinti paėjėjus vos kelis žingsnius nuo kultūros namų.
Kritikavo ir reagavo
aštriai
Vėliau kalbėję kviestiniai svečiai, tarp jų ir miškininkystės profesorius Stasys Karazija, buvo labai aštrūs kritikuodami saugotinų teritorijų įstatymus. „Lietuva kasmet dėl ypač griežtų gamtosaugos įstatymų nepagamina per milijoną kubinių metrų medienos, – sakė jis. – Įstatymai gali būti nuosaikesni.“
Miškus kubiniais metrais išmatavęs profesorius savo kalbą baigė ypač skambiai – kai kuriuos saugotinų teritorijų draudimus pavadinęs tautos genocidu. „Žmonės negali atgauti tėvų žemių, atstatyti namų, galų gale ūkininkauti“, – savo palyginimą bandė pagrįsti S.Karazija.
Akivaizdžiai nusiteikęs pyktis atvyko Trakų kaimo bendruomenių įgaliotas atstovas Vytautas Eidukaitis. Jo manymu, gamtosaugininkų saugomos šalies teritorijos gali būti prilyginamos zonoms, kuriose laikomi nusikaltėliai.
„Mes priversti gyventi kaip Pravieniškių ar Marijampolės zonoje. Pavyzdžiui, jau trejus metus ponia Rūta Baškytė (valstybinės saugotinų teritorijų tarnybos direktorė) neleidžia kelioms kaimo bendruomenės įsirengti vieno bendro paplūdimio. Situacija tokia: Trakų rajone 300 ežerų ir tik 3 viešieji paplūdimiai – gamtosaugininkai uoliai saugo pakrančių dumblą.“
Įteikęs aplinkos ministrui G.Kazlauskui net pustrečio tūkstančio Trakų rajono kaimų gyventojų parašais išmargintą skundą dėl perdėto gamtosaugininkų uolumo, įgaliotasis atstovas, žiūrėdamas į vyriausiąją visų gamtos parkų prižiūrėtoją, priminė kas esąs.
„Ponia Baškyte, ne jūsų bus paskutinis žodis. Paskutinį žodį tarsime mes – tauta“, – šūktelėjo jis.
Salė palydėjo oratorių į vietą ovacijomis ir švilpimu. Lietuvos žaliųjų lyderis Rimantas Braziulis, norėjęs salėje sėdinčiuosius informuoti, kad kalbėjęs trakiškis yra paežerių supirkinėtojas, buvo nutildytas. Sutrikęs jis daugiau nieko nesumojo, kaip tik leptelėti „Stribas“.
Plačiau skaitykite sausio 12 d.
„Sekundėje“.
Darius SKIRKEVIČIUS
A.Repšio nuotr. „Nepasiduokite tamsai, išsaugokite iš airijų kada nors sugrįšiantiems jūsų vaikams gamtą. Jumis manipuliuoja verslininkai – kiaulininkai ir kitokie vertelgos“, – prieš suvažiavimą gėdino Krekenavos regioninį parką likviduoti užsimojusiuosius žalieji.
