Prieš keletą metų miesto valdininkus papiktinęs koją pakėlusio šunelio skulptūra, medžio drožėjas Rytis Zaveckas meta dar didesnius iššūkius. Unikalių baldų, į Gineso rekordų knygą pretenduojančių miniatiūrų kūrėjo sielai Lietuvoje jau darosi ankšta. Užsienyje eksponuoti panevėžiečio vienetiniai darbai privertė suglumti net visko mačiusius išrankiuosius Rusijos turtuolius.
Masino drožiniais
Prabangus medinis laikrodis su minutes ir valandas skaičiuojančiomis mažytėmis medinėmis rodyklėmis, grožio ir mados žinovų akis prikaustęs veikiantis iš slyvmedžio drožtas mobilusis telefonas ar manekenių mielai dėvima medinė skrybėlė – tai tik keletas R.Zavecko sukurtų stilingų aksesuarų, pristatytų Baltijos šalių turtuoliams skirtoje prabangos prekių parodoje Rygoje.
Originaliomis idėjomis ir savitu stiliumi seniai garsėjančio panevėžiečio medžio drožėjo darbai milijonierius priviliojusiame renginyje puikavosi greta grakščių jachtų, pasaulyje garsių firmų motociklų, lėktuvų, kitų eilinio piliečio kišenei neįperkamų prabangos prekių.
Parodos organizatorių kvietimo sulaukęs R.Zaveckas prisijungė prie sendintus medžio baldus gaminančios lietuvių įmonės stendo. Savo darbų eksponuoti atskirai pirmą kartą tokio masto renginyje dalyvaujantis menininkas nesiryžo ir dėl solidžios vietos nuomos kainos – už kvadratinį metrą buvo prašoma iki kelių tūkstančių litų.
„Nutariau pasidaryti žvalgytuves, pasižiūrėti, kuo kvėpuoja turtuoliai“, – sakė kūrėjas.
R.Pakso nebedrožia
R.Zaveckas parodoje patyrė ir anekdotinių situacijų, tik dar kartą patvirtinančių jo darbų išskirtinę vertę.
Poilsio minutę nuėjęs pažvelgti į gretimą dviviečius amerikietiškus lėktuvus eksponuojančios firmos stendą panevėžietis jo atstovui ryžosi parodyti riešą juosiantį paties išdrožtą unikalų laikrodį. Šis, veikiausiai nesupratęs, kad prieš akis mato ne fabrikinį, o rankų darbo meno kūrinį, neliko skolingas ir menininkui kyštelėjo savo ranką, papuoštą laikrodžiu su baltame ciferblate užrašytu firmos vardu. Tačiau tai, kas buvo po juo, panevėžiečiui sukėlė juoką.
Ciferblate švietė užsieniečiui pasididžiavimą keliantis įrašas: Lietuvos Respublikos prezidentas Rolandas Paksas.
„Kai tą pamačiau, nebesakiau, kad per R.Pakso apkaltos skandalą esu išdrožęs kamščiatraukius su jo atvaizdu. Man tas laikrodis įspūdžio nepadarė, nors gal jis ir brangus“, – šypsojosi R.Zaveckas.
Kažkada R.Paksą ironizavęs drožėjas teigia buvusiam prezidentui jau atleidęs. R.Paksas kūrėjo akyse reabilitavosi apdovanojęs po mirties generolą Povilą Plechavičių, šalies istorijoje įsitvirtinusį žygdarbiais, pagarsėjusį ypatinga drąsa, neapykanta Lietuvos priešams ir didžiule meile tėvynei.
„Po to daugiau R.Pakso nebedrožiau“, – patikino R.Zaveckas.
Pranoko originalą
Panevėžiečio sukurtas rankinis laikrodis žavi savo grakštumu ir prabanga. Unikalaus meno kūrinio korpusas, apyrankė ir rodyklės išdrožti iš juodmedžio, ciferblatas – iš kavamedžio. Medinio laikrodžio viduje įmontuotas šveicariškas automatinio užvedimo mechanizmas. Korpusas ir apyrankė kukliai žaižaruoja anodinio sidabro inkrustacija. Aplink ciferblatą – taip pat sidabru inkrustuotos runos, žyminčios dvylika mėnesių. Tokie patys ženklai buvo išlikę ant atliekant kasinėjimus prie Strėvos archeologų rasto kunigaikščio Gedimino skeptro.
Vietoje skaičių pagoniškais lietuvių mėnesių ženklais R.Zaveckas laikrodį sužymėjo siekdamas išsaugoti liaudies meną.
Įdomiausia laikrodžio dalis – jo rodyklės. Drožėjas sugebėjo jas išdrožti vos 0,15 mm storio, kai net originalios siekia 0,2 mm.
Tiksintį meno kūrinį puošia sidabru išraižyti Gedimino stulpai ir, kaip ir dera, autorių identifikuojantis vardas – Rytis.
„O kodėl turiu gėdytis, kad esu lietuvis?“ – ant savo darbo paliktus ženklus paaiškino R.Zaveckas.
Tapo laikrodžių žinovu
Kūrėjo nuomone, laikrodis – vienas iš labiausiai jam pavykusių mažos apimties darbų. Jį kurdamas drožėjas tapo tikru laikrodžių žinovu.
Anot jo, kone mados etalonu tapę „Rolex“ firmos laikrodžiai tėra stipri vidutinybė.
„Kai varčiau laikrodžių katalogą, jau buvau pradėjęs galvoti, kad skonį praradau. Iš trijų tūkstančių aptikau tik porą man patikusių“, – prisipažino drožėjas. Vienas iš kritusių į akį inkrustuotas briliantais. Tačiau menininkas tikina ne dėl jų laikrodžiui pajutęs simpatijas. R.Zaveckui buvo daug svarbiau su korpusu vientisa apyrankė.
„Man negražu, kai laikrodis sau, o apyrankė – sau. Todėl ir odinės apyrankės nežavi“, – aiškino menininkas.
Paties sukurto originalaus medinio laikrodžio kainą R.Zaveckas nutyli. Anot jo, vertė – labai subjektyvus dalykas. Vis dėlto menininkas prasitaria: vienetinius baldus užsisakęs vilnietis verslininkas laikrodžiu taip susižavėjęs, kad ir 10 tūkst. litų būtų nepagailėjęs, kad šis atsidurtų ant jo rankos. Dalykinį susitikimą su italais planavęs verslininkas panevėžiečio dirbiniu tikėjosi priblokšti užsieniečius.
Išstums banalius bokalus
R.Zaveckas prasitarė jau degantis nauja idėja – specialiai Panevėžiui sukurti saulės laikrodį.
Drožėjo planuose ir daugiau Aukštaitijos sostinę pristatysiančių darbų. Užuot miesto svečiams dovanojus banalius ir nusibodusius bokalus, šratinukus ar užrašų knygeles su Panevėžio atributika, R.Zavecko nuomone, daug maloniau būtų įteikti originalius suvenyrus: miestą puošiančių „Motinystės“, koją pakėlusio šuns skulptūrų bei Kristaus Karaliaus katedros sumažintus medinius modelius.
Prabanga tviskančioje parodoje Rygoje neliko nepastebėta ir R.Zavecko medinė skrybėlė. Garsus latvių fotomenininkas, leidžiantis erotinius kalendorius, spragsėjo fotoaparatu skubėdamas įamžinti panevėžiečio skrybėle pasidabinusią savo žmoną.
R.Zaveckas liko maloniai nustebintas ir mados pasaulio įžymybės, Rusijoje vadinamo mados karaliumi saule mados istoriko Aleksandro Vasiljevo atstovės dėmesio. Moterį patraukė veikiantis panevėžiečio iš senelio sode augusios slyvos išdrožtas mobilusis telefonas.
Sau negailestingas
Nuo penkiolikos pradėjusio drožti ir jau daugiau nei 20 metų medį sušildančio ir prakalbinančio R.Zavecko talentas – Dievo dovana.
„Senelis buvo Smetonos laikų baldžius, gal iš jo drožėjo genus gavau? Tokiam darbui reikia didžiulio užsispyrimo, į jį reikia panirti. Net turint A.Sabonio duomenis, bet nedirbant kaip V.Chomičiui nieko gero nebus. Ir Madona nebūtų pasaulinės šlovės dainininkė, jei ne darbas“, – įsitikinęs kūrėjas. Jis per dieną po 12 valandų dirba su medžiu.
Drožėjas sako jau seniai patyręs, kad dirbant mintys turi būti skaidrios. Jei tik į galvą ims lįsti senos nuoskaudos, anot R.Zavecko, būtinai susižeisi, mat Dievas ir velnias visada vaikšto kartu.
Per daugelį metų panevėžietis mano atradęs taisyklę – dirbti reikia tai, ką geriausiai moki ir kas arčiausiai širdies. R.Zaveckas užtikrintas: jei drožti jam nebūtų malonu, tikrai to nedarytų.
Dėl to, kad širdis nelinko, drožėjas metė restauratoriaus amatą. Tačiau tikina nesigailįs jį išbandęs – įgytas žinias dabar pritaiko droždamas ir yra garantuotas dėl savo darbų ilgaamžiškumo.
R.Zaveckas neslepia nesąs itin daug bendraujantis žmogus ir siekia save realizuoti per darbą. Išdrožtų baldų, papuošalų, interjero ir stiliaus akcentų bei įvairiausių įdomybių nebesuskaičiuojantis kūrėjas, peržiūrėjęs savo internetinėje svetainėje www.designerwood.com esančias darbų nuotraukas, kartais sau būna negailestingas.
„Galvoju, kad nieko gero dar nesu sukūręs“, – prisipažįsta panevėžietis.
R.Zaveckas įsitikinęs: Lietuva išgyvena ne ekonominę, o kūrybinę krizę.
„Rusai tegul sau sėdi ant savo narkotiko – naftos, bet mes jos neturim. Mūsų išsigelbėjimas – kūryba, bet, deja, Lietuvoje ji – deficitas“, – mano drožėjas.
Moteris jaučia
intuityviai
Iš gausybės darbų daugiausia triūso pareikalavo miniatiūrinis smuikas, tesiekiantis 45,3 mm. Tokį išdrožęs R.Zaveckas sako aplenkęs net į Gineso knygą įtrauktą rekordą. Joje 1986-aisiais įrašyto smuiko aukštis – 51 mm.
„Maniškio Gineso knygoje nėra, nes labai daug formalumų reikia atlikti norint rekordą įregistruoti. Man pasitenkinimą teikia žinojimas, kad padariau mažesnį“, –teigė R.Zaveckas.
Panevėžietis tvirtai laikosi nuostatos niekada nedrožti velnių ir nuogų vyrų. Menininkas juokauja, kad kurti nuogas moteris jam kur kas maloniau nei stipriosios lyties atstovus.
„Grakščias moteriškas linijas intuityviai jaučiu“, – išduoda R.Zaveckas.
O nuo užmačių savo darbų kolekciją papildyti raguotaisiais drožėją atgraso pamokoma istorija.
„Teko pažinoti velnių drožėją. Savo darbus jis veždavo parduoti į vieną prekybos centrą Vilniuje. Tol drožė velnius, kol kartą į jo paties dirbtuves pasibeldė tikras velnias. Nuo tada žmogus visus savo drožinius sudegino, net iš parduotuvės atsiėmęs sunaikino ir daugiau niekada raguotųjų nebedrožia“, – pasakojo R.Zaveckas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. R.Zavecko išdrožtą medinę skrybėlę turtuoliams skirtoje parodoje noriai matavosi gražuolės.
