Ko gero, net garsaus siaubo filmo
„Skambutis“ scenarijaus autoriams vargiai pavyktų sukurti slogesnę nuotaiką nei
ta, kuri į lietuvių namus grūste grūdama iš televizijos ekranų.
„Skambučio“ kūrėjų sumanymas vaizdo įrašui ir paprastam telefono skambučiui suteikti demonišką galią atnešė jiems šlovę, žiūrovams – adrenalino, o prodiuseriams – milijoninį kapitalą.
Lietuvoje didžiausias baimes varo televizijos reportažai ir net žinios. Pastarąsias dėl vienpusiškumo derėtų vadinti Seimo žiniomis, o ekonominės naujienos savo turiniu jau prilygsta kriminalinėms žinioms. Tikslas – tas pats kaip ir siaubo filmo: sėjant baimę didinti savo auditoriją ir iš to pelnytis.
Tačiau tarp populiaraus siaubo filmo ir mūsų žinių yra esminis skirtumas – filme siaubas trunka tik apie pusantros valandos, o per televizijas, laikraščius ir interneto portalus – jau pusmetį ir dar, ko gero, sklis mažiausiai metus.
Diskusijų gausa apie makroekonomikos tendencijas padarė savo: išsigandę piešiamo baubo žmonės susigūžę laukia „skambučio“ ir bjauraus balso: „Tu žlugęs“.
Gal kas pasakys, kad baimių varymo į mūsų namus varžybos yra demokratijos apraiška? Manau, nuotolinio TV valdymo pultelis – kur kas didesnis demokratijos įrankis. Įsijungi „Euro News“ kanalą ir sužinai gerokai daugiau bei patikimesnių naujienų, be to, neatmieštų sadistiniais mazochistiniais motyvais.
Akivaizdu, kad respublikinė žiniasklaida, užsikrėtusi geltonosios spaudos bacila, nepageidauja šviesesnių ir viltingesnių straipsnių.
Kartais dar geriau matyti ir vertinti reiškinius stebint juos iš šalies. Todėl įdomu paklausyti, ką kalba apie Lietuvos žinias mūsų emigrantai. Beje, gyvenantys irgi krizės ištiktose šalyse.
„Kas čia pas jus darosi: per „teliką“ – vien tik žinios apie krizę! Lyg daugiau nieko pasaulyje nevyktų. Žinoma, mes girdime Italijoje, kad krizė yra, ir vyriausybė tam rengiasi. Bet kad taip diena po dienos kaltų blogas žinias…“ – pasibaisėjo Kalėdoms į gimtinę sugrįžę draugai iš Milano.
Panašiai apie Lietuvos žinių specifiką kalba ir „airiai“, ir „anglai“, ir „ispanai“. Jau net ir finansų analitikai pripažįsta: nors šeimų biudžetams kyla realiausia grėsmė nuo 1998 metų, kai kas iš viešų asmenų ateitį piešia pernelyg tamsiomis spalvomis. Tad kur jūsų TV pultelis?
Tiesa, reikia pripažinti, kad bauginimas yra vienas iš būdų priversti žmones mažiau skolintis, išlaidauti. Taip, šiuo metu būtina santūriau elgtis su pinigais. Tačiau tas bauginimas verčia gyventojus manyti, kad juos gali išgelbėti tik mesijas.
Jį mums padovanojo Seimo rinkimai. Premjeras Andrius Kubilius ir jo buhalteriu vadinamas finansų ministras Algirdas Šemeta tikina sugebėsią įveikti krizę. Jie žada ekonomikos nuosmukį įveikti lopydami šalies biudžetą didesnių mokesčių lopiniais.
Apmokestins viską, ką įmanoma, ir pasieks pergalę? Netikite? Paklausykite neoficialaus naujosios valdžios himno: „Viens, du, trys – mūsų būgnai skamba. Mes ateinam garsiai kaip atominė bomba. Pasveikinkit vieni kitus. Juk tai daryti šitaip lengva…“
Vis tiek netikite? Manote, kad mokesčių mokėtojai pristigs pinigų, nes už lango ne tik ekonominė, bet ir finansų krizė? Beje, vis daugiau finansų analitikų ima abejoti Vyriausybės gebėjimais ir jos pastangas vadina ne krizės įveikimo, o biudžeto subalansavimo planu.
Kas mokės pašalpas bedarbiams, iš kur bus renkami mokesčiai, jei neliks darbo vietų?
Sugrįžkime prie baimių. Jas lengviau suskaičiuoti nei pinigus, o ir palūkanų mokėti nereikia. Nebent pasiduosite įtikinami, kad iš tiesų mūsų laukia pasaulio pabaiga. Tada palūkanų gausite … ligą. Galbūt net rimtai susirgsite, jei tapsite apie Lietuvą kuriamo siaubo filmo aktoriais – statistais.
Nemanykime, kad vis dar esame silpna ir vienui viena prieš krizę palikta posovietinė valstybėlė. Ankstesnės krizės užklupo šalį jai dar esant ant verslo ir net socialinių griuvėsių. Bet išgyvenome.
Kiek krizių per gyvenimą jau esate įveikę? Prisiminkite šeimos skyrybas, artimųjų netektis, darbo praradimus ir pakeitimus, ligas, ekonominius sunkumus ir net santvarkos perversmą. Vadinasi, mes stipresni už krizes.
Gal vadovaukimės taisykle: bet kurią krizę žmogus gali išgyventi, jeigu tik yra sveikas, darbingas ir turi galvą ant pečių. Jei gali ir nori dirbti – užsidirbsi. O jei dar turi turto – galvok apie jį kaip prekę, kurią būtinybei esant gali iškeisti į pinigus.
Stengsiuosi ir pats taip galvoti bei elgtis.
Prisimenate „Čipolino nuotykius“? „Už lietų – du šimtai lirų, už lietų su griaustiniu – 300 lirų, už lietų su kruša – 500 lirų!“ – mokesčių mokėtojams moliūgams ir kitoms daržovėms šaukė ant kubilo užsilipęs ponas Kriaušė.
Pamokanti ir kita panaši istorija. Vienas žiaurus valdovas nuolat didino mokesčius ir siųsdavo savo patarėjus šniukštinėti, kaip į tai reaguoja žmonės. Išgirdęs, kad tauta verkia, karalius liepdavęs dar padidinti mokesčių naštą. Tačiau vieną dieną tos nežinomos karalystės vadovas įsakė sumažinti mokesčius. Jis tai padarė sužinojęs, kad žinią apie dar vieną mokesčių padidinimą žmonės sutiko juokdamiesi…
2009 metais linkiu būti budriems, bet ne įsitempusiems. Tikimybė, kad juoksimės iš linksmų dalykų – didesnė, o be to, ir ponas Kriaušė – ne visagalis.
Darius Skirkevičius
„Verslo vartų“
redaktorius
