Didžiosios metų šventės ateina ir pas vienišiausius, vaišių stalo nukrauti nebepajėgiančius žmones. Kalėdos neaplenkė ir Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje dienas leidžiančių senolių. Dar pajėgiantieji vaikščioti sėdo prie bendro Kūčių stalo, klausė šv. Mišių ir vienas kitam linkėjo ramybės. Nesantys vieniši pajuto ir iš lovų nebepakylantieji – juos švenčių proga sveikino savo darbui atsidavęs ligoninės personalas. „Jie ne vieniši, mes esame šalia“, – kalbėjo apie lovas triūsiančios moterys. Artėjančią šventę liudijo ir koridoriuose papuoštos eglutės, kabantys advento vainikai.
Sėdo prie Kūčių stalo
Metus ligoninės vyriausiąja gydytoja dirbanti Violeta Grigienė sako jau spėjusi suprasti, kad nei tokia būtina nauja įranga, nei naujai dažomos sienos niekada neatstos to, ko senoliai pasigenda labiausiai – šalia esančio žmogaus šilumos.
„Mūsų pareiga pasistengti, kad jie bent kiek šilčiau pasijustų šiame vienišame pasaulyje“, – sako vyriausioji gydytoja.
Ligoninė šventiškai šurmuliavo visą savaitę iki Kalėdų. Ligonius lankė miesto mokyklų vaikai, šventiniais karpiniais puošė palatų langus, dovanojo rankų darbo atvirukus. Ramybės ir vilties ligoniams linkėjo Dievo Apvaizdos vienuolyno vienuolės, „Gyvojo rožančiaus“ moterys. Likus savaitei iki Kūčių visi išklausė šventas Mišias naujai įrengtoje koplyčioje, atliko išpažintį.
„Džiaugiamės dėl tų, kurie prieš Kūčias išsirašo iš ligoninės ir švenčių važiuoja pasitikti su artimaisiais, – sako vyriausioji gydytoja. – Tiems, kurie lieka pas mus ir dar gali vaikščioti, dengiame bendrą Kūčių stalą ir visi kartu laužiame kalėdaitį.“ Ligoninės šeimininkės ir dvylika patiekalų paruošia.
Nuo rugsėjo mėnesio ligoninė turi kapelioną Stasį Zubavičių, kurio ir per šventes sulaukiama, ir skubiai galima pasikviesti.
„Mūsų ligoninė daugeliui yra tarpinė stotelė tarp gyvenimo ir Dievulio, – sako V.Grigienė. – Liūdnai skamba, bet toks yra gyvenimas. Medikui smagiau matyti rezultatą, o čia jo, deja, retai sulaukiama. Todėl labai sunku psichologiškai. Tie, kuriems neteko šalia turėti nevaikštančio ligonio, net neįsivaizduoja, kaip svarbu yra profesionali slauga. Juk net paklodę pakeisti gulinčiam ligoniui reikia mokėti.“
V.Grigienė pasakoja, kad personalo darbas išskirtinai sunkus. Džiaugsmas dėl pasveikusio ir savomis kojomis iš ligoninės išeinančio žmogaus čia retas. Daug dažniau tenka užmerkti akis išeinančiajam į Amžinybę.
„Nepaisant sunkumų, galiu pasidžiaugti, kad kolektyvas labai atsidavęs ir gana jaunas, – patikina vyriausioji gydytoja. – Daug dirbdami ir atsakingai planuodami dar ir šventėms susitaupėme.“ Vietos ligoninėje atsiranda visiems, čia atvažiavusiems su šeimos gydytojo siuntimu. Ir Kūčių dieną buvo paguldyti aštuoni nuolatinės slaugos reikalingi žmonės.
Naudotis Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės paslaugomis žmogus per metus gali 120 dienų. Šį limitą išnaudojusieji gali pasinaudoti mokamomis paslaugomis. Para ligoninės paslaugų ir maisto kainuoja 60 litų. „Negalime juk išrašyti žmogaus, kuriam slauga gyvybiškai būtina, – paaiškina V.Grigienė.
Gyvena nuolat
Didžiąsias šventes ligoninėje pasitiko 190 žmonių, 31 iš jų gyvena ilgalaikės socialinės globos skyriuje. Šį skyrių galima pavadinti senelių namais, čia vieniši senoliai dienas leidžia ne vienerius metus. V.Grigienė šiame skyriuje gerai pažįstama ir, atrodo, labai laukiama viešnia.
„Kada pietūs, valgyti noriu, – į vyriausiąją gydytoją kreipiasi koridoriuje vaikštantis senolis. – Ir pusryčių nedavė.“ „Davė, tikriausiai pamiršai“, – atlaidžiai paaiškina V.Grigienė.
Čia gyvenančių senjorų skundai jai gerai pažįstami. Maitinami jie gerai, ir grūdėtos varškės, ir natūralių sulčių kasdien gauna, tačiau žmogiškojo bendravimo maistas negali atstoti.
Pirmus metus ligoninėje dirbanti judesio terapijos specialistė Simona Breivytė tik šypsosi išgirdusi klausimą, ar ne baisu jaunai specialistei dirbti tokioje įstaigoje.
Plačiau skaitykite gruodžio 29 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Artėjančias šventes liudijo ligoninės koridoriuose papuoštos eglutės ir sklandanti šventinė nuotaika.
