Metai prabėga nesustabdomai. Atrodo, neseniai atvėrėme advento duris, degdami rarotų žvakę, o dabar jau skamba kalėdinės giesmės. Kaip keičiasi gamtos vaizdai, neįtikėtinai greitai ištirpsta dienos. Sugrubusi širdis dar vis kartoja adventinio ilgesio melodiją, nes pranašai išsakė žmonijos laukimą ateinančio Mesijo. Jie tiksliai nusakė Kristaus gimimo vietą – Betliejus, laiką – 749 Romos metais – ir aplinkybes. Dievas davė pirmiesiems tėvams pažadą, kad atsiųs gelbėtoją, tai yra savo Sūnų, kuris parodys žmogaus idealą, kaip mes turėtume pasielgti. Šventasis Raštas, Senasis Testamentas rodo žmonijos kelią iki Kristaus, o Naujasis – po Kristaus. Šventasis Raštas – tai Dievo laiškas žmonėms.
O kaip tu leidi ilgus adventinio laukimo vakarus, ar parašei laišką Kristui? Parašėm milijoną laiškų artimiesiems, giminėms, vyresniesiems linkėdami laimės, meilės ir svajonių išsipildymo, bet ne visi mokėjo parašyti laišką Kristui. Jo adresas – tai amžinybė. Tas laiškas rašomas visą gyvenimą, kasdien. Mūsų mintys, žodžiai darbai, laikysena palieka šviesią juostą arba tuščią lapą, o kartais tiesiog – juodą dėmę. Ak, kaip sunkiai praėjo ši diena. O daugiau jau ne, jau niekada, bet ir vėl klaida, apsileidimas arba pergalės džiaugsmas. Žmogaus ryžtas ir yra jo paties atgimimas. Taip 366 dienos sudaro vieną tomą. Kiek mums yra skirta tomų – 25, 60, 80 metų? Nesvarbu, palyginti yra labai nedaug. Sustojame trumpai akimirkai ir vėl išeiname, o pasaulis toks gražus. Taip gaila jį palikti. Atrodo, kad girdžiu, kaip jis ateina pro ūkanas, pro debesis, per pievas, pro Gedimino pilį. Ir meldžiu: tu pasilik, rūpintojėli, su mumis. Kur tu eisi? Visur yra visokių žmonių, bet čia visvien daugiau gerų nei piktų. Jau kiek man prinešė poezijos apie rūpintojėlį, sužinoję, kad kada nors bus pastatyta tokia bažnyčia, išpuošta rūpintojėliais. Aš tau šventovę pastatysiu, kur tu galėsi rymoti amžinai tarp gėlių ir vaikų. Ak, kaip gaila, kad savieji nori tave išvaryti. (Tą gėdą aš tebeslepiu savo širdy.)
O kad tik gyvenimas būtų nuopelnų, o ne praradimo laikas. Kai ryto maldoje nors akimirksniu pasveikinam Viešpatį, mes laišką pradedam rašyti kultūringai. Kai ateini į bažnyčią, kai atveri širdį išpažinties, tavyje jau dvelkia amžinybė. Todėl mes ir susirenkame Viešpaties namuose, kad mūsų gyvenimo dienos būtų gražios, prasmingos… Tiesa, Kristus nesakė, kad tikintieji neturės vargų, bėdų, ligų, bet „mano jungas švelnus, mano našta lengva“. Lengviau tikinčiajam yra nugalėti sunkumus, pakelti gyvenimo kryžių. Ir vėl savo kelionėj matyti amžinybės saulę…
Tai ar laukei šv. Kalėdų? Jeigu laukiat, ilgėjotės, vadinasi, gerai, tikėjimas yra gyvas, įžiebiantis romantiką, Dievo ilgesį. O jeigu laukiame, tai turime ir pasiruošti. Ar girdėjote Jono Krikštytojo balsą: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite takus.“
Pats seniausias rašytinis dokumentas liudija, kad lietuvių gentys jau egzistavo prieš tūkstantį metų savo žemėse. O gal dar kur nors yra senesnių dokumentų, kuriuose būtų kaip nors paminėtas Lietuvos vardas? Abejoju, nes istorikai tiek viską yra išnagrinėję, kad ką nors naujo kažin ar suras? Tai būtų dar įdomiau, tada Lietuvos egzistenciją nukeltume į dar senesnius laikus. Tūkstantis metų, kai mus vienija vienas vardas, ta pati kalba ir žemė, tas pats likimas. Tūkstantis metų, kai mus saugo Baltijos jūra, pažerdama saują gintarų. Ir neišsenkantis Nemunėlis neša mūsų vargo dienas, bėdas ir dainas į marių gelmes. Jau tūkstantis metų, kai Lietuvos sparnuotas angelas ją globoja. „Tiek skynė, rovė, …bet ji yra šventovė.“
Tai kaip mes paminėsime šį svarbų jubiliejų? Gal nupinsime maldų vainiką savo karalienei? Kas turi fantazijos, gal sodyboje iš rūtų raides pasodins: „Tau – tūkstantis metų, Tu būsi per amžius gyva ir laisva“. Gal kas gražų rūpintojėlį iš medžio dainos pastatys? O svarbiausia, kad atgimtų mūsų tikėjimas, dvasia, kad vėl mes pasipuoštume dorybėmis. Pats brangiausias dalykas tautai yra sąmoningas, doras, žmogus, atsakingas prieš Dievą ir istoriją. Jis jungiasi nematomais saitais, nenutrūkstama grandimi su praeitimi, kuri neišvengiamai formuoja būtent tokią dabartį. Jam brangios tautinės ir krikščioniškos tradicijos.
Vartau atsiminimų pluoštelį. Oi kaip laukdavome švenčių, didžiulės susirinkusios tautos. Aš pasiilgau milijonų. Krikščionybė yra galinga savo kryžiumi, nesunaikinama jokių audrų. Bažnyčia yra mūsų motina, kuri paįvairina gyvenimą šventėmis, atlaidais, liturgine simbolika ir dieviškąja mistika, tikėjimo palaima. Brangioji Tėvyne, kaip neaplankyti tavęs su kalėdiniais sveikinimais? O norisi pabūti drauge su tavimi prie Kūčių stalo tarsi prie namų altoriaus. Todėl susėsti galima tik vienas kitam atleidus, sukalbėjus maldą. Kitados kunigas Stasys Yla rašė: „Paplotėli, kuris iš mažytės lankai mūsų namus ir atveri širdis atlaidumui ir meilei, leisk nūnai laužyti tave kaip savo širdies dalį ir dalintis su likimo broliais. Paplotėli, kuris šį vakarą eisi per tūkstančius mano brolių rankų ir visuos pasaulio kraštuos sudėtas ant Kūčių stalo, neaplenk ir mano artimųjų. Būk jiems mano stalo trupinėlis jų paguodai ir tvirtybei, nes aš ir jie esame viena.“ Bažnyčia ir Tėvynė yra viena. Todėl norėjosi pasveikinti ir tuos, kurie neateina į Viešpaties namus, bet jie dar dalijasi kalėdaičiu. Kalėdiniai sveikinimai su kalėdaičiu tuo metu buvo neįprastas užmojis, jam pritarė ir jį finansiškai rėmė pats Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Jonas Juodelis. Atvirukai nebuvo itin kokybiški, tačiau mums brangūs kaip tų laikų relikvijos. Tiražas siekdavo iki 8 tūkstančių. Išspausdinti šilkografijos būdu jie kainuodavo 30 arba 40 kapeikų. Nors ir laikėmės tam tikro atsargumo, vis dėlto vieną kartą tie dalykai užkliuvo. Vilnietis Rimantas Grainys buvo apsukrus ir universalus. Jis gamino viską: paveikslėlius Pirmajai komunijai, medalius, platino literatūrą. Atvykęs pas mane, jis įnešdavo pro didžiąsias bažnyčios duris, o aš įeidavau – pro šonines. Per daugybę vizitų į įvairias klebonijas jis buvo „draugų“ pastebėtas. Jam teko mokėti baudą, rašyti pasižadėjimą, kad daugiau nebeplatins religinių dalykų. Baudos kvitą pasiuntėm anapus sienos (o be reikalo), reikėjo saugoti čia. 1985 m. gruodžio mėn. Panevėžio vykdomajame komitete tardytoja Jatkevičiene manęs klausinėjo, kas gamina krikšto paveikslėlius su Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atvaizdais, kalėdinius sveikinimus? Kiek pamenu, tai buvo protinga moteris, ji nepersistengė tardyti. Kaip sakiau, taip ir užsirašė: „Tai ponia, vieną kartą vienas užveža, kitą kartą kitas, tai ir pavardės nežinau. Negi jie pasisakys?“ Paskui mons. J. Juodeliui ji išsitarė, kad Robertas kleboną užstojo. Iš tikrųjų buvo graži pastoracinė darna tarp vikaro ir klebono. Tiesa, ir Katedros garbingas klebonas, dabar mons. J.Antanavičius taip pat dalindavo sveikinimus parapijiečiams. Juk reikėjo nenuleisti rankų. Žinojome, kad daugelis panevėžiečių šito laukia. Paplotėlis, kurį dalijamės prie Kūčių stalo, simbolizuoja paskutinę vakarienę, šienas primena Kristaus gimimo vietą – tvartelį arba grotą, prėskučiai, žuvis yra eucharistiniai pasninko valgiai. Dvylika valgių simbolizuoja dvylika apaštalų ir mėnesių. O šalia esanti eglutė – gyvybės medį. Ryte, pačios pirmosios šv. Mišios, prakartėlės atidarymas ir šv. Kalėdų paskelbimas vadinamas Piemenėlių, arba Bernelių, mišiomis. Kadangi pirmieji, kurie atbėgo pasveikinti Kristų, buvo žydų tautos piemenėliai.
„Ar suprantate, koks dabar yra laikas?“ – klausia pranašas Jonas Krikštytojas tokiu galingu balsu, kad žmonės ėjo ir ėjo pas jį krikštytis ir darė atgailą. Tai koks gi laikas? Aš ir vėl blaškaus kaip vaikas prie eglutės
Nepajutome, kaip prabėgo dvidešimt nepriklausomos Lietuvos metų. Gyvename taikoje ir laisvėje. Nors ir ji trapi, bet turime savo mažą kampelį, apkarpytą, išdraskytą ant Nemuno ir Nevėžio krantų. Vaikai išblaškyti arba patys pasklidę po pasaulį laimės ieškoti. Kapitalistai bankininkai sukėlė finansinę krizę. Ji praeis. Tik gaila, kad vargo žmogui reikės susijuosti stipriai diržą. Todėl Jonas Krikštytojas vis įspėja, kad būtume pasiruošę. Darosi neramu: per daug pasaulyje sukaupta branduolinių ginklų, o Rusijos ambicija vėl tapo imperialistinė. Vis daugiau randu straipsnių, kad gali kilti karas dėl Kaukazo, dėl teroristų. Todėl pabandžiau surasti dialogą, nors ir vietinės reikšmės, su skirtingo tikėjimo žmonėmis. Ir jie turi savų problemų, daug žmogiško gerumo. Ir jie nešioja laisvės ilgesį. Tatarstanas, vos didesnis už Lietuvą, jau paskelbė savo nepriklausomybę, užsienyje sudarė vyriausybę. Panašiai kaip buvo ir Lietuvos istorijoje. Kas įvyks rytoj? Niekas neprilygs šiam istoriniam įvykiui – Kristaus gimimui. Tad ruošiantis šv. Kalėdoms, mes taip pat ruošiamės pasitikti antrąsyk ateinantį į žemę Kristų.
Vargonai, gauskite dievišką melodiją: o Gloria, Hosanna. Tau visada Aleliuja. Tavęs ieško tautų karaliai iš persų tolimos šalies. Tada ir dabar istorija kartojasi O šv. Kalėdų rytą milijonai žmonių suklups prie prakartėlės, aukos širdgėlą, svajas. Ir aš kaip paskutinis elgeta dairaus, tau nešdamas gėles, raudonąjį šv. Kalėdų žiedą, kūdikėli Kristau. Marija, kas mane paguos? Kiek šilumos Tavo delnuose. Tu kaip motina atleiski man, kur suklupau ar išdaviau tave? Tu žinai, kaip laukiau aušros. Kaip norėjau atverti uždarytų bažnyčių duris, kad Lietuva vėl būtų kryžių šalis. Tavo veidas atsispindėtų visur, prie kelio pietoj ar rūpintojėlio maldoj, kaimo gryčioj. Skambėtų giesmės. Ave, Maria, gelbėk Tėvynę nuo maro, bado, karo ir nuo nužmogintos širdies.
Nors mano akys tavęs nemato, ausys negirdi, bet tu esi šviesa ir giesmė mano sielai. Tavo žodžiai, Viešpatie, prabyla iš paslaptingos tylumos ir amžių glūdumos. Jie rodo kelią prie negęstančios šviesos. Tavo lūpos amžinai kartos: „Žmonės, sugrįžkite į Tėvo namus, be manęs kelelis trapus. Laimė pražus. Paklysite, sušalsite… Čia išsipildo tautos lūkesčiai ir žmonės tampa geresni.“ Pažvelki, Kristau, kiek dar daug Tave mylinčių, kenčiančių, vargstančių, bet Tau ištikimų žmonių, kuriems ir linkiu daug kalėdinio džiaugsmo, apglėbiu jus visus, brangūs ir mieli panevėžiečiai. Džiugių, prasmingų švenčių ir laimingų Naujųjų metų.
Neberašysiu laiškų. Kuo toliau, vis labiau nebesuspėju…. Aš vėl sugrįšiu. Tik pasimelskime už motiną Bažnyčią. Mes dar dažnai susitiksime…
Jūsų kunigas Robertas
Pukenis
