Kai kalėdinės dvasios pradedama ieškoti prekybos centruose, o bene svarbiausiu tikėjimo šventės akcentu tampa sotus stalas, kunigas Ričardas Doveika ragina prisiminti tikrąją Kalėdų prasmę – atsigręžti į esantįjį šalia ir patikėti, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra Dievo siųsta dovana. Pasak dvasininko, susikurti šventę nekainuoja nieko. Juk svarbu ne kas padėta ant stalo, o kas prie jo susėda švęsti tikėjimo paslapties.
Parduotuvėse Kalėdų
nėra
„Labai dažnai bandoma įteigti, kad religinės šventės – taip pat neatskiriama vartojimo dalis. Komercijos pasaulis savotiškai iš mūsų vagia tikrąsias Kalėdas. Prekybos centruose girdint reklamą, kad čia prasideda Kalėdos, pradedi galvoti: ar jos prasideda alkoholio skyriuje, ar kiaušinių, o gal žuvies ar vištų? Kur toje komercinėje erdvėje tikėjimo šaltinis? Man ausį rėžia ir skelbiamos kalėdinės, velykinės nuolaidų akcijos, tarsi Dievo malonė būtų išparduodama su nuolaida“, – teigė R.Doveika.
Anot dvasininko, didžioji žinia, kuri Kalėdų naktį pasiekia kiekvieną – nekintama, per du tūkstančius metų išsaugojusi savo autentiškumą, nepriklausomai nuo besikeitusių santvarkų, sunkmečių, vienodai pasiekianti turtinguosius ir vargšus, miestus ir kaimus. Kalėdos skelbia visiems tą pačią žinią: tą naktį Dievas, kūrėjas ir meilė, įgauna žmogaus veidą. Dievas leidžiasi būti pamatomas.
„Kalėdų naktį Kūrėjas ieško kiekvieno iš mūsų atviros širdies ir trokšta ne vienadienį džiaugsmą suteikti, bet dar kartą priminti, kas esame. Visos religinės šventės skirtos atskleisti pirminę Kūrėjo mintį: Dievas sukūrė žmogų ir matė, kad tai yra labai gera. Kalėdos primena, kad Kūrėjas vėl įeina į sužalotą žmogaus gyvenimą tam, kad išgydytų žaizdas, kurias susikūrėme patys nusigręžę nuo Viešpaties“, – priminė dvasininkas.
Parsineša širdis
R.Doveika pažymi: visuomenė išgyvena supanašėjimo laikotarpį. Norma tapo valgyti, kalbėti, elgtis ir gyventi kaip visi. Netgi moralė matuojama žvalgantis į kitus. Pasak dvasininko, neretai išpažinties atėjęs žmogus prasitaria: nepyk, kunige, bet kokios tos mano nuodėmės – nei sunkios, nei lengvos, kaip ir visų.
Per besaikį vartojimą tolstama nuo artimo, gyvenimo kokybės ieškoma prekybos centruose, o suvokus, kad dėl prasidėjusio sunkmečio šių Kalėdų stalas bus kuklesnis nei įprasta, apninka nepasitenkinimas. Finansinės krizės įbaugintai visuomenei R.Doveika primena paprastą tiesą – susikurti tikrąją šventę, atsigręžti į save ir savo artimą nereikia jokių materialinių išlaidų.
„Kūčių vakarą labai svarbu ne kas padėta ant stalo, o kas prie jo susėda švęsti tikėjimo paslapties. Kas iš to, jei stalas bus nukrautas gausybe skanių ir gražių patiekalų, bet už sienos kalėdaitį laužiantis vienišas kaimynas neturės kam pasakyti: smagu, kad šiemet buvome kartu. Kūčios – žmogiškumo šventė, kai prie stalo turi atsirasti vietos ir kitam“, – pabrėžė R.Doveika.
Nors advento laikotarpis paženklintas didesniu dvasiniu patarnavimu žmonėms, kunigams tenka daugiau laiko praleisti lankant parapijiečius, tačiau, anot R.Doveikos, fizinis nuovargis ištirpsta prieš vidinį džiaugsmą, kad gali išeiti iš šventovės ribų ir bendruomenei nešti žinią apie tikrąją Kalėdų prasmę.
„Galbūt kas nors pasakys, kad šiandien tapo madinga prieš tikėjimo šventes į namus ar bendruomenės susirinkimą pasikviesti kleboną. Bet aš tikiu nuostabiai veikiančia Dievo malone – nuėjęs pas žmones žinau, kad juos parsinešiu savo širdy. Netgi jei dvasininką pakviečia tik todėl, kad taip reikia, šis gali taip paliesti žmones, kad kitą kartą jie paskambins jau ne iš reikalo, o tada, kai bus labai svarbu, kai džiaugsis ar liūdės. Mūsų pašaukimas – išeiti, surinkti žmonių širdis ir atnešti jas į šventovę. Kunigo užduotis – ne prie savęs žmogų pririšti, o per save padėti jam užmegzti santykį su Dievu“, – sako dvasininkas.
Prisimins šeimininkavimą
Po šešerių su puse metų kunigavimo Vilniaus arkikatedroje bazilikoje šias Kalėdas R.Doveika sutiks jau nebe kaip šalies svarbiausios šventovės klebonas, o kaip Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas. Tačiau dvasininkas tikina, kad, nepaisant permainų, šiųmetės Kalėdos nebus kitokios.
„Kunigas gyvena kaip žmogus, visuomet esantis kelyje. Gana įdomus jausmas, kai nuo pečių nukrito buitinių rūpesčių našta – jau nesu klebonas, tad nebereikia rūpintis nei prakartėlės įrengimu, nei šventovės papuošimu ar jos išvalymu. Bet visi kunigai esame priskirti prie bažnyčių bendruomenėms patarnauti, todėl ryšys su žmonėmis išliks“, – kalbėjo R.Doveika.
Šventą Kūčių vakarą dvasininkas kalėdaičiu dalysis su brolio šeima. Amžino poilsio išlydėję tėvelius juodu su broliu pasistengia, kad ant Kūčių stalo ir dabar būtų padėta tai, ką vaikystėje pagamindavo mama ir močiutė.
„Nors šiais laikais galimybės daug didesnės – be vargo galima nusipirkti upėtakio ar lašišos, pasiskambinti į maisto gaminimo įmonę ir užsisakyti prašmatnių patiekalų, bet mudu su broliu suvokiame: Kūčios yra tam, kad dar kartą prisimintume, kas iš tiesų esame. Tą vakarą prie stalo susirenka šeimos medžio vaisiai pakartoti, kuo gyveno šaknys – tėvai ir seneliai“, – įsitikinęs R.Doveika.
Ant stalo broliai padės ir tuščią lėkštelę – ne pigių burtų, magijos ženklą, o simbolį, kad šeimos mirusieji yra šalia ir kartu mini didžiąją Kūčių vakaro paslaptį.
„Per Kūčias mes ne prisimename savo mirusiuosius, bet švenčiame jų buvimą amžinybėje. Tai nėra atminties akimirka, o realybė. Kūčių vakarą per maldą kalbamės su išėjusiaisiais. Esantiesiems Amžinybėje iš tiesų svarbu, kaip toliau klostosi mūsų gyvenimas žemėje. Per Kūčias mes dalijamės viltimi – tuo, ko dabar labiausiai stokojama“, – kalbėjo dvasininkas.
Kadangi Kūčių dieną brolis su žmona dirbs, stalą vakarienei dvasininkui teks dengti vienam. R.Doveika pripažįsta pats ne tik žuvį gaminsiantis, bet ir bandysiantis pagal močiutės receptą iškepti kūčiukus. Virėjo specialybę įgijęs kunigas juokauja su malonumu prisiminsiantis šeimininkavimo įgūdžius.
„Labai džiaugiuosi, kad turėsiu progą atgaivinti iš tėvelių ir senelių paveldėtus Kūčių stalo papročius. Stengsiuosi pagaminti tą, ką valgydavome vaikystėje – pačius paprasčiausius, kukliausius patiekalus. Niekada nesiekdavome, kad jų būtų dvylika. Negaruodavo ir karštų patiekalų. Visada tėvų mums buvo skiepijama, kad vertybė ne tai, kas padėta ant stalo, bet šeimos vienybė“, – pasakojo kunigas.
Plačiau skaitykite gruodžio 24 d.
„Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Kalėdų naktį R.Doveika linki patikėti, kad kiekvieno širdyje Meilė trokšta atrasti namus, ir įsileisti ją.
