Šešiolikmetis panevėžietis Julius Matuzevičius nė už ką neatskleistų savo sugalvotų magiškų triukų paslapčių. Taip ir lieka neaišku, kaip sugniaužtame kumštyje vietoj vieno pūkinio kamuoliuko atsiranda du, kaip delne laikomos banknotų dešimtinės tiesiog akyse pavirsta šimtinėmis, kaip paties stebėtojo išrinktos kortos nuplėštas kampas atsiduria ant mago grandinėlės šalia kabančio kryželio. Skiautelę nuvėręs, pridėjęs prie kortos ir įrodęs, kad ji tinka, jaunuolis nesusivokiančiam žiūrovui triuko kortą atiduoda kaip įstabų jausmą primenantį suvenyrą.
Iš arti įdomiau
Tokiais ar panašiais savo sukurtais triukais Juozo Balčikonio gimnazijos II klasėje besimokantis vaikinas nustebino ar net šokiravo ne vieną. Julius dar prieš pokalbį įspėjo, kad nepasakys dviejų dalykų – kaip triukai išgaunami ir kur jų išmokstama. Išlaikyti paslaptį būtina, jei nori būti kitiems įdomus.
„Tik neklauskit, kur viso to mokausi. Tokių dalykų kaip magai mokytojai nėra – yra magai draugai. Vienas iš jų – mano draugas Tomas. Pats esu ne vieną triuką sukūręs, stengiuosi vis ką nors nauja sugalvoti. Labai malonu, kai tai, ką parodau, žmonėms, artimiesiems, draugams patinka. Magija – tai menas“, – kalbėjo moksleivis.
Jaunuolio teigimu, iliuzionistai skirstomi į dvi grupes: scenos magus ir „close up“ – triukus rodančius iš arti. Būtent pastarųjų grupei Julius ir priklauso.
„Triuką galiu rodyti visai arti prie žmogaus, iki metro atstumu. Taip yra įdomiau, nes viskas vyksta šalia ir dar labiau stebina. Žiūrovas negali patikėti, kad viską mato ir vis tiek triuko esmės nesupranta. Scenos magai dirba jau kitaip: dėžėse pradangina daiktus, „pjausto“ žmones“, – sakė iliuzionistas.
Magija gimnazistą traukė nuo pat mažens. „Sekundės“ kalbintas vaikinas tikino, kad dar vaikas būdamas žiūrėdavo populiarias televizijos laidas apie garsiuosius pasaulio stebukladarius, akis įbedęs žvelgė į jų pasirodymus ir negalėdavo atsistebėti.
„Mane patraukė tai, ko nesupratau, nežinojau. Kai buvau kokių septynerių, mama nupirko knygelę apie magiją. Tada ir užsikabinau – ko nors išmokdavau, parodydavau, kitiems patikdavo. Profesionalesnius triukus pradėjau kurti prieš kokius dvejus ar trejus metus“, – pasakojo jaunasis magas.
Ieško naujovių
Dabar kavinėse ar kokiuose renginiuose pasirodantis iliuzionistas turi pusvalandžio ar net ilgesnę programą – savo magiškąjį meną rodo tol, kol to pageidauja žiūrovai. Pavyzdžio, kaip reikia su žmonėmis dirbti, Julius semiasi iš užsienio magų pasirodymų, ypač dviejų savo favoritų – Dereno Brovno ir Deivido Blaino.
„Jų laidas stebiu ir žaviuosi, nes magai yra vieni iš geriausių tos srities profesionalų. Jie turi viską, ko iliuzionistui reikia: įtaigos, aktorinių gabumų, žavesio, išmano psichologiją ir magiją. Nieko nenoriu įžeisti, bet Lietuvoje tokių iliuzionistų yra vos keli“, – sakė vaikinas.
Pasiteiravus, ar bando įminti savo kolegų triukus, ar vis dar įmanoma surasti ką nors nauja, Julius užtikrino: įminti ir nebūtina, bet ieškoti naujovių reikia.
„Visuomet įdomu perprasti kito pasirodymą. Dažniausiai tai pavyksta. Jei ne, pasijuntu lygiai taip pat, kaip mano triukus stebintis žiūrovas.
O sukurti ką nors nauja ir dar nerodyta tikrai įmanoma. Pats dabar tobulinu vieną savo sugalvotą triuką, jis turėtų tapti mano mėgiamiausiu“, – kalbėjo jaunuolis.
Triukais savo kūrybą vadinantis Julius vis dėlto magijai duotų kitokį pavadinimą – galbūt efekto. Esą jau pats žodis triukas turi neigiamo atspalvio, nuteikiančio žiūrovą, kad jis tuoj bus apmulkintas.
„Man triukas skamba lyg kokia pikta apgaulė. Gal geriau būtų, jei sakytume: efektas – tai tokia gera apgaulė“, – juokavo jaunasis iliuzionistas.
Magija liks visam laikui
Julius su mago įrankiais, dažniausiai – kortomis, nesiskiria niekada. Vos radęs laisvo laiko, vaikinas treniruojasi. Vienam triukui ištobulinti kartais prireikia nuo kelių dienų iki kelių mėnesių. Be to, esą magija yra puikus būdas susipažinti su panelėmis, mat jas labai traukia paslaptys.
„Žmonės myli magiją. Aišku, būna tokių, kurie tik santūriai nusišypso, bet būna ir tokių, kurie net pašoka šaukdami iš nuostabos. Jeigu kompanija švenčia ir yra išgėrusiųjų, daugiau atsipalaidavusiųjų, tai visuomet bando lįsti ir aiškintis, kaip ir ką darau. Dar taip nebuvo, kad mano triuką kas nors perprastų. Nors tie spėjantieji ir susidaro nuomonę, kuri, jų įsitikinimu, teisinga. Kiekvienas žmogus labai individualus, todėl ir reakcijos skirtingos. Bet per tuos metus su piktais žmonėmis susidūriau vos keletą kartų“, – tikino moksleivis.
Apie iš magijos uždirbamą atlygį iliuzionistas kalbėti nenorėjo. Tačiau patvirtino, kad pinigais už pasirodymus atsidėkojančiųjų būna, nors to tikrai nereikalaujama.
„Pinigų neprašau, bet jeigu žiūrovas atsidėkodamas sumoka, žinoma, neatsisakau. Vargiai ar iš mago darbo būtų įmanoma pragyventi. Ketinu studijuoti ekonomiką, žinau, kad kada nors turėsiu savo verslą ir iš jo gyvensiu. Bet magijos neatsisakysiu niekada, ji iki gyvenimo pabaigos liks mano hobis“, – tvirtino Julius.
Jaunuolio teigimu, konkuruoti su kitais magais prasmės nėra – veikiau bičiuliškas varžymasis vyksta tarp draugų, pažįstamų iliuzionistų. Į tokius magus, kaip Lietuvą garsinantys „DiArchy“, lygiuotis esą neverta – triukams, kokius atlieka žymiausias magijos duetas šalyje, reikia daug daugiau pinigų.
„Piktos konkurencijos nėra, kiekvienas daro savo. Aišku, aš ir scenoje galėčiau dirbti. Tačiau dideliems triukams reikia didelių pinigų. Bet vis tiek ten yra triukai, tik brangiai padaromi“, – sakė moksleivis.
Triukų nemokys
Julius neslėpė, kad pasitaiko, kai triukas ne taip pavyksta, kaip reikėjo. Tačiau magas sugeba išsisukti – žiūrovas net nesupranta, kad pasirodymas turėjo būti šiek tiek kitoks.
„Kiek moku triukų, net neskaičiuoju. Būna, kad tiesiog kai kuriuos pamirštu, o paskui prisimenu, jei reikia sugalvoti ilgesnę programą. Ypač daug prašymų pasirodyti pasipila prieš šventes, kad ir Kalėdas ar Naujuosius metus“, – kalbėjo jaunuolis.
Mago teigimu, jeigu atsirastų norintis jį pasekti mokinukas, savo paslapčių neatskleistų: nesąžininga kitam leisti triuką išmokti per penkias minutes, kai jį sukurti reikėjo galbūt viso mėnesio.
„Kitas žmogus negali gauti mano kūrybos triuko taip lengvai, tai būtų labai nesąžininga. Juk negalėčiau važiuoti į užsienį ir prašyti Dereno Brovno pamokyti magijos. Veikiausiai jis manęs nė iš tolo neprisileistų. Aišku, jokių priesaikų, kad paslapties neatskleisi, nėra, tačiau egzistuoja vieno mago pagarba kitam“, – tikino pašnekovas.
Juliaus teigimu, be magijos, yra dar daugybė įdomių užsiėmimų: iliuzionistas mėgsta klausytis muzikos, lankytis diskotekose, šokti, žaisti biliardą, susitikti su draugais.
„Panevėžys man tikrai patinka, ir miestas, ir jaunimas keičiasi į gera. Išvykti ketinu, kai studijuosiu – galbūt į Vilnių, galbūt į užsienį. Ar sugrįšiu, dar nežinau. Bus taip, kaip likimas lems“, – sakė magas.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Šešiolikmetis Julius magija susidomėjo dar vaikystėje, kai televizoriaus ekrane išvydo geriausių pasaulio magų pasirodymus.
