2007-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo iškilę du esminiai klausimai: perkaitinome ekonomikos variklį ar ne ir kitas – ar 2008-ieji bus lūžio metai, kai ekonominę gerovę pamažu pakeis dėl jos kritimo atsiradęs socialinis stresas. Dabar jau akivaizdu, kad šalies ūkis šilumos smūgio neišvengė. Diskusijų gausa apie makroekonomikos tendencijas jau padarė savo: mintyse išvydę piešiamą baubą žmonės susigūžė. „Neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos“, – taip liaudies išmintis byloja apie nenuspėjamą žmonių likimą. Dabar populiaru gąsdinti – tikros baimių varymo varžybos, kas daugiau elgetos lazdų išdalins. Jau net ir finansų analitikai pripažįsta: nors šeimų biudžetui kyla reali grėsmė, kai kas iš viešų asmenų ateitį piešią pernelyg tamsiomis spalvomis. Kai kuriomis prognozėmis verta suabejoti ir dėl to, kad tyrimų laisvę varžo užsakovai.
Lietuva – jau
stipresnė
„Gąsdinimai yra ne kas kita kaip lūkesčių kūrimas. Tikslas? Nelygu kas gąsdina“, – teigė „Swedbank“ Finansų rinkų tarnybos vadovas Tomas Andrejauskas. – Visos prognozės turi daugiau ar mažiau realų pagrindą – kitaip tariant, nėra visiškai iš piršto laužtos.“
Bauginimas, pasak „Verslo vartų“ pašnekovo, yra vienas iš būdų priversti žmones mažiau skolintis, išlaidauti ar patikėti, kad tik mesijas gali juos išgelbėti. Anot psichologų, dėl pastarojo įsitikinimo žmonės dažnai lieka tik įvykių stebėtojais, nes mano, kad nuo jų niekas nepriklauso.
„Galima įžvelgti gąsdintojų grupę, kuri, kalbant sporto terminais, siekia užsitikrinti žemą starto poziciją, kuri padėtų jiems galingai pradėti bėgimą su kliūtimis. Kitaip tariant, daugiau ar mažiau persistengę prognozuodami grėsmes, tie žmonės apsidraudžia: jeigu bus taip blogai, kaip jie sakė, niekas jų pernelyg nesupeiks, kai šalis ne iš pirmo karto peršoks ekonomines kliūtis, o jeigu reali netolimos ateities situacija pasirodys kur kas lengvesnė, nei prognozavo – tai tos grupės nariams garantuos politinių dividendų.“
Lietuvoje iki šiol nėra nevyriausybinės, pelno nesiekiančios ekonominės tyrimo analizės organizacijų struktūros, kurioje dirbtų įvairių sričių specialistai. Vakaruose tokios organizacijos vadinamos „Think Tanks“ ir visuomenei garantuoja nepriklausomus nuo kapitalo ir politikos ekonomikos ir socialines analizes.
„Šiuo atžvilgiu mūsų šalis unikali – tuščią „Think Tanks“ nišą priversti užpildyti su įvairiomis ūkio sritimis susiję ekspertai. Ir nors daugelis jų sąžiningai atlieka savo darbą, visuomenei visada lieka abejonės, ar jie yra iš tiesų nuoširdūs skelbdami įvairias prognozes, – sakė T.Andrejauskas. – Pavyzdžiui, prieš dvejus metus apie šalies ekonomikos augimo sulėtėjimą dėl pernelyg didelio vartojimo vidaus rinkoje perspėję makroekonomistai buvo apšaukti pilypais iš kanapių ir apkaltinti populiarumo siekiu.“
Vis dėlto pastaruoju metu, sutinka analitikas, darosi lyg ir madinga gąsdinti. Mados vaikosi kas tik netingi arba turi priežastį taip elgtis.
„Nėra teisinga iš visko, kas gali ir negali nutikti, suplakti vieną didelę krizės kiaušinienę ir bandyti visus įtikinti, kad ji reali. Kai šitaip perlenkiama lazda, visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad mes vis dar esame silpna ir vienui viena prieš krizę palikta posovietinė 1991–1999 metų valstybėlė, – tikino T.Andrejauskas. – Mūsų šalis jau kitame lygmenyje: ir verslas, ir žinių visuomenė, ir prekybos ryšiai bei kultūra, ir pagaliau – šalies politinė, ekonominė vieta pasaulyje. Ankstesnės krizės užklupdavo šalį jai vis dar esant ant verslo ir net socialinių griuvėsių.“
Ūkis nėra beviltiškas
Šiuo metu Lietuvos ekonomika, anot pašnekovo, nėra beviltiškai išbalansuota, kaip galima manyti prisiklausius įvairių komentarų. Palyginti su tolimąja Islandija, kaimynine Latvija ir kitomis šalimis, mūsų ūkio rodikliai yra gana neblogi, todėl šalis turi galimybę leistis žemyn ne tokiu stačiu keliu.
Svarstant, ar tai įmanoma, galima
skaičiuoti „už“ ir „prieš“.
„Pirma. Lietuva maža valstybė, todėl ne tokia inertiška krizės padariniams. Mobilioji ekonomika greičiau gali prisitaikyti prie naujų sąlygų ir sparčiau išsivaduoti iš krizės gniaužtų, – mano T.Andrejauskas. – Antras pliusas – Valiutų valdybos modelis, jis neleido ir neleis Lietuvos valdžiai prispausdinti pinigų ir taip laikinai išspręsti ūkio problemas. Vilčių teikia ir mažėjantis einamosios sąskaitos deficitas, ir auganti bendro vidaus produkto (BVP) eksporto dalis.“
Per pastaruosius keletą metų Lietuvos BVP augimą lėmė vidaus paklausos didėjimas. Tačiau jau kitais metais, anot pašnekovo, stebėsime priešingą vaizdą: vidaus paklausą skatinę veiksniai jau nebeveikia ir Lietuvos ūkio augimą palaikys tik eksportuojantys sektoriai. Tai nebus lengva.
Lygindamas ūkio padėtį su dabartine Latvijos situacija, finansų analitikas T.Andrejauskas teigė manąs, kad Lietuva veikiausiai išvengs tokios duobės kaip kaimyninė šalis.
„Akivaizdu, kad mūsų šalies ekonomika važiuoja žemyn, bet yra nemaža tikimybė, kad žemiau kaip Latvijos dabartinis ekonomikos lygis nenusmuksime. Latvijos BVP šiemet krito 4,2 procento, o mūsų dar fiksuojamas 4,5 procento augimas“, – sakė T.Andrejauskas.
Tai sumenkinti teigiant, kad krizė ten prasidėjo anksčiau, kaip tikina ekonomikos analitikai, būtų tas pats, kaip pasakyti, kad mes neturime „Mažeikių naftos“, arba neigti, kad mūsų pramonė yra įvairesnė ir tolygiau pasiskirsčiusi regionais nei kaimyninėje šalyje.
Susiveržti teks
skirtingai
2007 metų pabaigoje „Swedbanko“ finansų ekspertas Tomas Andrejauskas, prognozuodamas, kaip šalies žmonės gyvens 2008-aisiais, teigė, kad daugelio gyvenimo kokybė išliks nepakitusi.
Ir iš esmės neapsiriko. Dauguma žmonių kitokio krizės poveikio dar nejaučia, tik baimę dėl ateities.
Kitas 2007-ųjų gruodį jo svarstytų krizės eigos variantų skelbė, kad žmonėms teks, ir ypač metų pabaigoje, susiveržti diržus. Ir čia buvo pataikyta kaip pirštu į akį: žmonės susiveržė diržus, tiesa, didesnė dalis ne dėl to, kad labai būtų reikėję, bet dėl tos pačios netolimos ateities miglos – kas gi gali tiksliai žinoti, kokie pavojai ten tūno. Šių variantų tikimybė tada buvo įvertinta atitinkamai 50 procentų ir 30 procentų.
„Vienas didžiausių krizės minusų – vis dar pernelyg sureikšminta vartojimo kultūra. Ir labai gerai, kad žmonės ėmė labiau vertinti pinigus. Iki šiol gyventojai masiškai „pardavinėjo“ savo savaitgalius prekybos centrams, ir tai buvo nenormalu. Dabar gal ir išlaidų prioritetai pasikeis, – tvirtino T.Andrejauskas. – Ir juolab kad dabar mažiau bus perkama skolintais pinigais.“
Kitais metais diržus teks suveržti ne tik dėl psichologinių priežasčių – pirmą kartą nuo 2006-ųjų nustos augęs darbo užmokestis. Geriausiu atveju darbo užmokestis augs 1,4 procento. Tačiau infliacija ir toliau augs. Tiesa, ne taip sparčiai. Lietuvos banko manymu, vidutinė metinė infliacija šių metų pabaigoje sieks 11,8 procento, o kitais metais sumažės iki 7,8 procento.
„Iki šiol atlyginimai augo ir visiškai arba iš dalies kompensuodavo dėl infliacijos pabrangusias prekes. Nustojus augti atlyginimams infliaciją, kaip „de facto“, pajus visi, – perspėjo T.Andrejauskas. – Pasakyti, per kiek diržo skylučių daugiau teks susiveržti juosmenį, neįmanoma. Gyvenimo kokybę visiems įvairiai sumažins 2009–2010 metų infliacija. Sunkiausia bus žemiausiai visuomenės socialiniai grandžiai. Socialiai pažeidžiamų gretos pagausės, nes verslas mažins darbo vietų.“
Kai kurie finansų analitikai mano, kad infliacijos poveikį šiek tiek mažins mažmeninės ir didmeninės prekybos tinklų pastangos suaktyvinti prekybą. Tai bus galima pasiekti tik jiems mažinant pelno maržą.
Bus noras dirbti, bus ir
pinigų
Dar viena bėda, su kuria veikiausiai jau kitais metais kai kam iš šalies gyventojų teks susidurti – sumažintas arba vėluojantis darbo užmokestis. Jau dabar dėl vėluojančių atsiskaitymų už prekes ar paslaugas Lietuvos įmonės patiria nuostolių.
„Jei į vėlavimo atsiskaityti ratą bus įtraukta daugiau įmonių, labai įmanoma, kad darbo užmokestis samdiniams pradės vėluoti, – neslepia T.Andrejauskas. – O kur dar įmonių paimti bankų kreditai, kuriuos irgi reikės aptarnauti.“
Dėl to įmonėms, siekiančioms išlaikyti specialistus ir darbingą aplinką, jau dabar, anot pašnekovo, reikia būdų, kaip sumažinti išlaidas ne darbuotojų sąskaita.
„Apskritai, kaip jau minėjau, ateities nedramatizuočiau. Ekonomika visada banguoja, tik šį kartą didesnį bangavimo efektą sukuria prie ekonomikos nuosmukio prisidėjusi finansų krizė, – paaiškino T.Andrejauskas. – Bet kurią krizę žmogus gali išgyventi, jeigu tik yra sveikas, darbingas ir turi galvą ant pečių. Jei gali ir nori dirbti – užsidirbsi.“
Darius SKIRKEVIČIUS
G.Lukoševičiaus nuotr.
Pastaruoju metu darosi lyg ir madinga gąsdinti. Mados vaikosi kas tik netingi arba turi priežastį taip elgtis. Kai šitaip perlenkiama lazda, visuomenei gali susidaryti įspūdis, kad mes vis dar esame silpna ir vienui viena prieš krizę palikta posovietinė 1991–1999 metų valstybėlė.
