Didžiausiame Rusijos kurorte Sočyje susitikusių lietuvių kilmės rusės Dangiros ir makedoniečio Josko Kiprijanovskų šeima jau pusantrų metų įsikūrusi Panevėžyje. Penkerius metus Rusijoje, vienuolika – Makedonijoje praleidę sutuoktiniai patikina, kad namai yra ten, kur gyvena jie ir juodviejų dukros – dvylikametė Christina ir septyniolikmetė Mariana. Todėl iš Panevėžio net ir sunkiausiais momentais bėgti nesinorėję. Juo labiau dabar, kai dukros perkando sunkią lietuvių kalbą, Dangira pradėjo savo verslą, o Josko turi gerą darbą.
Išvykti nežada
Su vyru ir Christina į susitikimą su žurnalistais atvykusi trisdešimt penkerių metų moteris teigė, kad į Panevėžį šeimą paviliojo jos giminės – seneliai, apie 2000 m. į Lietuvą iš Rusijos grįžę tėvai. Nors gimtoji vieta yra pamaskvėje esantis miestas Kaluga, į kurį kažkada Dangiros tėvelis buvo pakviestas restauruoti cerkves.
Su dešimčia metų vyresniu vyru Dangira susitiko Sočyje – Rusijos kurorte makedonietis Josko atstovavo savo firmai ir dešimtį metų dirbo mėgstamą elektrotechniko darbą. Sočyje susipažinusieji ten ir vestuves atšoko, penkerius metus pragyveno, vyresnėlės Marianos susilaukė.
„Apie 1990-uosius šalyje susidarė tokia neaiški situacija, vyro firma nebeišsilaikė, reikėjo apsispręsti – likti ar vykti į Makedoniją. Pasirinkom pastarąjį variantą. Man toji šalis nebuvo svetima – juk ir su vyru, kai susitikinėjom, pas jo tėvelius važiuodavom, net keliems mėnesiams likdavom. Makedonijoje ir jaunesniosios Christinos susilaukėm. Vienuolika metų Kumanovo mieste išgyvenom. Makedonijoje labai šilti, pagarbūs, geri žmonės. Lietuvoje – truputėlį šaltesni“, – kalbėjo D.Kiprijanovska.
Dangiros tikinimu, palikti vietą, kurioje pragyventa ne vienerius metus, nebūna lengva: juk reikia atsisveikinti su draugais, pažįstamomis vietomis. Tačiau po truputį viskas sukuriama ir naujuosiuose namuose, taip pat – ir Panevėžyje.
„Vyras – puikus savo srities specialistas, todėl darbą gavo. Aš taip pat užsiimu savo verslu – siuvu progines sukneles moterims. Atsiranda po truputį daugiau draugų, pažįstamų. Net negalvojame, ar ilgam liksime Lietuvoje. Tačiau artimiausiu laiku išvažiuoti tikrai nežadame“, – kalbėjo Dangira.
Buvo sunku
Tarpusavyje sutuoktiniai ir jų mergaitės bendrauja rusiškai arba makedonietiškai. Lietuvių kalbą puikiai suprantanti Dangira ja kalbėti kol kas nesiryžta, o Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijoje besimokančios Christina ir Mariana su naujaisiais draugais jau bendrauja lietuviškai.
„Neįsivaizduojat, kaip buvo sunku dukroms
pirmuosius metus. Gerai, kad pasitaikė puikios, supratingos auklėtojos, jos
labai pagelbėjo. Kartą, kai mergaitės lankėsi parduotuvėje ir pardavėjos kažko
rusiškai paklausė, joms tiesiog buvo atšauta, kad pirmiausia reikia lietuvių
kalbą išmokti. Kaip jos tada verkė, auklėtojoms kokią valandą guodėsi. Bet esu
įsitikinusi, kad tokių šiurkščių žmonių Lietuvoje – tik vienas kitas“, –
pasakojo pašnekovė.
Dangiros teigimu, dukras stebino ne tik kitos mados, kitokie vaikai, bet ir jų bendravimas su vyresniais žmonėmis, mokytojais.
„Jos yra tokio amžiaus, kai vaikai labiausiai vienas kitą nužiūri, apkalba. Bet buvo ir labai draugiškų mergaičių. Pavyzdžiui, tokia greta senelių gyvenanti Dovilė: su Christina jos nuo pat pradžių susidraugavo ir puikiai susikalbėdavo gestais. Dukros stebėjosi ir tuo, kad Lietuvoje mokiniai atžariai su mokytojais kalba. Makedonijoje įprasta vyresnį gerbti, jo žodžio klausyti, todėl nemandagus bendravimas joms nebuvo priimtinas. Jos tokios jautrios, todėl man skambindavo dažnai ir pasakodavosi, kas nutiko negero“, – kalbėjo pašnekovė.
Iš Kumanovo į Panevėžį atvykusiems Kiprijanovskams teko prisitaikyti ir prie šaltesnio klimato, ir prie kitokio maisto.
Šalčiausiu metų sezonu Makedonijoje oras yra panašus į dabar vyraujantį Lietuvoje, o vasarą temperatūra siekia net 45 laipsnius karščio. Užtai ten ir vaisiai užauga labai skanūs.
Josko patikino, kad čia ragaujamų kivių, abrikosų, persikų ar kitų parduotuvėje pirktų jis net vaisiais nepavadintų.
Stebino vakarai
Prie lietuviško maisto sunkiausia buvo prisitaikyti Josko – labiau keptus ant ugnies patiekalus vertinantis makedonietis cepelinus ar bulvių plokštainį mieliau iškeičia į šašlyką. Anot Dangiros, dukroms Lietuvoje teko paragauti ir net iki tol nežinotų valgių, pavyzdžiui, iš varškės ar kefyro. Tokių pieno produktų makedoniečiai neturi.
Pasiteiravus, kas labiausiai Kiprijanovskus Panevėžyje nustebino, Dangira užtikrintai atsako: vakarais ištuštėjęs miestas.
„Tai buvo mums labai keista, net nesupratom, kur tie žmonės dingsta. Makedonijoj, kaip ir Turkijoj ar Graikijoj, vakare visi išeina į gatves, susitinka kavinėse. Iki antros valandos nakties į kavinę užsukęs net vietą sunkiai rastum. Tačiau aš visuomet sakau, kad savo sąlygų persikraustęs negali diktuoti, reikia prisitaikyti. Todėl man dabar nebūtų priimtina, jeigu mano dukros vėlai vakare eitų pasivaikščioti. Reikia galvoti apie tai, kad kitą dieną į mokyklą, ar į darbą turi anksti keltis. Lietuvoje nustebino, kad visur vedamos signalizacijos. Makedonijoje gyventojai duris praviras palieka“, – sakė pašnekovė.
Tačiau kai kurias tradicijas vis dėlto Kiprijanovskų šeima išlaiko: visi drauge švenčia ir stačiatikių, ir katalikų šventes. Laisvalaikiu visi lankosi koncertuose, eina į teatrą.
„Christina labai mėgsta šokti, o Mariana visą laiką skiria mokslams. Kartais net pagalvoju, kad jai sunku ir atsipalaiduoti. Nors ji ir Makedonijoje aštuonmetę ir gimnaziją baigė vien aukščiausiais balais – penketukais. Ji labai gabi kalboms: be rusų, makedoniečių ir lietuvių, dar moka anglų, prancūzų. Tiesa, vis dėlto abi mergaitės užtikrino, kad lietuvių – iš visų sunkiausia“, – teigė Dangira.
Siuva sukneles
Aštuoniolika metų drauge pragyvenę sutuoktiniai optimistiškai žvelgia į ateitį ir tikina, kad iš Lietuvos pasitraukti kol kas neragina net visus gąsdinanti krizė.
„Man atrodo, čia tik kalbos. Juk tikra krizė po karo būna, o pas mus karo tai nėra. Pažiūrėkim, prieš dešimt metų žmonės lygiai taip pat gyveno. Tikrai nebus taip baisu, kad nežinosime ką daryti. Sunkumai dėl pinigų visuomet būna laikini“, – tikino D.Kiprijanovska.
Į Lietuvą su šeima atvykusi moteris netrukus griebėsi savo verslo – su kolege atidarė proginių suknelių siuvyklą. Anot Dangiros, siūti ji visuomet mėgusi, tik iš namiškių nuolat sulaukianti priekaištų – neva savo pomėgiu dažniau džiugina svetimus nei savus.
„Siūti galėčiau 24 valandas per parą. Panevėžyje vis daugiau klienčių sulaukiu, vis labiau manimi pasitiki. Kai kurios net ateina ir man patiki visą darbą – nuo pat medžiagos išrinkimo. Aš visuomet moterims sakau, kad proginis drabužis turi būti imamas iš savo spintos, o ne iš nuomos punkto. Jeigu kas tikina, kad nuomojami būna madingesni, atsakau – madą reikia diktuoti, o ne sekti. Be to, niekada originali suknelė netaps nemadinga“, – tvirtino siuvėja.
Vis dėlto Makedonijoje tą patį darbą dirbusi moteris mano, kad lietuvių ir makedoniečių skonis skiriasi. Esą pastarosios labiau mėgsta blizgias, dekoruotas, uždaresnes, lietuvės – klasikines, atviresnes sukneles.
„Bet lietuvaitės nebijo eksperimentuoti. Dažnai kažką neįprasto pasiūlau ir rezultatu kol kas visos buvo patenkintos“, – sakė Dangira.
Panevėžyje apsipratę Kiprijanovskai ketina ne tik patys lankytis pas Makedonijoje likusius draugus, bet ir pasikviesti juos į svečius.
„Manau, kad draugams čia patiktų. Nors ne visi žino, kas ta Lietuva ir kokia ji yra. Kartą, pamenu, siunčiau į Vilnių seseriai laišką, tai man pasakė, kad tokio miesto net nėra. Bet ir Lietuvoje buvo panašių nesusipratimų. Kai vienai draugei pasakiau, kad atvykome iš Makedonijos, ji pagalvojo, kad toji šalis yra Afrikoje“, – juokėsi pašnekovė.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Dangiros, Josko ir jų dvylikametės dukros
Christinos (nuotraukoje) ir septyniolikmetės Marianos šeima į Panevėžį atkeliavo
iš Makedonijos.
