Prisiminusi viešnagę Gruzijoje Vida Tevzadzė nepajėgia sulaikyti ašarų. Beveik po šešerių metų pertraukos gimines ir draugus aplankiusi panevėžietė sugrįžo skaudama širdimi. Lietuvoje jos laukusiems artimiesiems moteris parvežė įvairiausių suvenyrų, tarp jų – ir šventintų. Juose gruziniškai išraižyta „Hmerto šemichalė“ – „Dieve, pasigailėk.“ „Dabar gruzinai visiškai niekuo nepasitiki, tik Dievu“, – sako keturias dešimtis metų su šeima Gruzijoje pragyvenusi Vida.
Kariai nepasitraukė
Panevėžyje gimusi ir augusi, tačiau septyniolikos metų už gruzino ištekėjusi ir didesniąją gyvenimo dalį vyro gimtinėje – du dešimtmečius Goryje, du – Tbilisyje pragyvenusi V.Tevzadzė užtikrino: visuomet viena koja bus Lietuvoje, kita – Gruzijoje.
Anot moters, neįmanoma pamiršti svetimoje šalyje sutiktų tokių nuostabių žmonių. Tačiau po ilgos pertraukos pas draugus ir gimines mėnesį viešėjusi, praėjusį pirmadienį į Panevėžį grįžusi Vida tvirtina: po visą pasaulį sukrėtusio karinio konflikto Gruzijoje daug kas pasikeitę taip, kad ten apsilankius skausmas tiesiog širdį veria.
„Supratau, kad, palyginti su gruzinais, mums yra neapsakomai gera gyventi. Pakviečiau savo draugus apsilankyti Lietuvoje, kad jie tą pamatytų, patys galėtų įsitikinti tuo didžiuliu skirtumu. Be to, gruzinai Lietuvą gerbia – prezidentą Valdą Adamkų už jo atsiliepimą į skausmą tiesiog dievina“, – pasakodama graudinosi Vida.
Pirmiausia, kuo įsitikino Gruzijoje apsilankiusi moteris, kad rusų kariai šalies nepaliko. Vietos, kurios Gruzijai teikė daugiausia gėrybių, iškasenų – Juodoji jūra, kalnai yra užgrobtos svetimų, apsuptos tankų.
Iš pradžių nustebusi, kodėl šalies sostinė Tbilisis neliečiama, vėliau panevėžietė teigė supratusi: svetimšaliams nereikia vietovės, apsuptos mažų miestelių su paprastais, ne itin naudingais vynuogynais. Anot Tbilisyje apsistojusios V.Tevzadzės, gruzinai gyvena taip, lyg ruoštųsi dar vienam didžiuliam susirėmimui. O ir tarp pačių osetinų ir rusų kyla konfliktų.
„Tbilisis labai gražus, ramus, nėra jokių karių, žmonės gyvena savo gyvenimą. Tačiau tiems, kurie paliko Gorį, labai sunku – atgal į miestą nieko neįleidžia. Keliai užminuoti, autobusais ten bijoma važiuoti. Ir per televiziją rodė – kai buvo bandoma Gorio link keliauti, sprogus minai žuvo keli berniukai, moteriai rankas nutraukė“, – pasakojo pašnekovė.
Kaimai sugriauti
Namų Goryje, kuriuose gimė Vidos dukra ir du sūnūs, moteriai aplankyti nepavyko. Į Panevėžį sugrįžusi pašnekovė dukrai, restorano „Aragvita“ šeimininkei Marinai Masiliūnienei, parvežė ir dar vieną liūdną žinią – subombarduota mokykla, kurioje mergaitė mokėsi.
„Ten buvo didelė aikštelė, joje stovėdavo oranžiniai mokykliniai autobusai. Veikiausiai rusams pasirodė, kad mokykloje gali būti kažkokia karinė bazė. Visiškai suniokoti ir tarp Gorio bei Cchinvalio miestų buvę kaimai: apie 30 kilometrų ruože viskas sugriauta, medžiai išrauti. Dabar tas kelias yra tiesiog karinis laukas – jei kas ten važiuoja, be jokių skrupulų apšaudomas. Daugelis žmonių, kurių giminės liko tuose kraštuose, net nežino – gyvi jie ar mirę. Tačiau, kai Gorį rodo per televiziją, matosi, kad ten labai intensyviai statomi namai“, – „Sekundei“ pasakojo V.Tevzadzė.
Neką mažiau už nuniokotą artimą kraštą moterį nuliūdino ir pačių žmonių pasikeitimas, dabartinis gyvenimas, nuotaikos. Pasak panevėžietės, nepasikeitė ir niekur nedingo tik gruzinų nuoširdumas, didžiulis vaišingumas, mandagumas.
„Kai pirmą dieną išėjau į gatvę,
pagalvojau, kad galiu sulaukti jų priešpriešos – juk lietuviški bruožai panašūs
į rusiškus. Tačiau nieko panašaus nepajutau. Net autobusu važiuojant jaunimas
vietą užleisdavo – gruzinai labai mandagūs ir pagarbūs su moterimis. Jie nė
vieno žmogaus neišskiria, net ir sužeistus rusų karius gydė tose pačiose
ligoninėse. Iš karto į akis krito dar vienas dalykas – visi, nuo mažiausio
vaikelio iki vyriausio žmogaus, yra labai dievobaimingi. Pristatyta daugybė
naujų koplytėlių, pro jas praeidami žmonės meldžiasi, o važiuodami autobusu
vienu metu visi kartu žegnojasi. Gruzinai dabar įsitikinę, kad juos išgelbėti
tegali Dievas ir jie nebus apleisti“, – kalbėjo pašnekovė.
Akis bado skurdas
Tokių didelių negandų dar nebuvusius paliestus gruzinus Vida atsimena visai kitokius: gatvėmis žmonės vaikščiodavo išdidūs, išsiskiriantys savo juodbruvumu ir ypatingais, tamsiais, prabangesniais drabužiais. Dabar Tbilisio gatvėse akis dažniau bado skurdas. O juoda apranga byloja, kad gedima žuvusių tėvų, brolių, seserų, vaikų ar draugų.
„Žmonių veidai ašaroti – pasižiūriu ir pati ašarų nesulaikau. Einu į turgų – sėdi gal trejų metukų vaikutis ir renka pinigėlius, kiekvieną gautą monetą suvynioja į medžiagą ir slepia. Pats turgus, kaip ir seniau, didžiulis, bet jame – vien tik pardavėjai, pirkėjus ant pirštų galima suskaičiuoti. Gatvėse pilna luošų jaunuolių – be rankų, be kojų. Pasakojo, kad prasidėjus karui devyniolikos, dvidešimties metų vaikinus tiesiog iš gatvės griebė. Vyrai stoviniuoja būriais ir šnekučiuojasi, nes ten tiesiog nėra darbo. Dažniausiai šeimose dabar yra vienas žmogus, kuris gauna jau didžiausią įmanomą maždaug 70–120 litų pensiją, o ant jo sprando sėdi dar kokie keturi šeimos nariai. Be to, nors vienas iš jų yra luošas, o bet koks gydymas ten kainuoja. Ir kainos, palyginti su mūsiškėmis, yra daug didesnės. Gerai gyvena gal 15–17 procentų šalies gyventojų, visur kitur viešpatauja vargas“, – pasakojo panevėžietė.
Tokią gruzinų dalią išvydusią moterį dar labiau jaudino jų nuoširdumas ir vaišingumas – svečio sulaukęs net skurdžiausiai besiverčiantis gruzinas paskutiniu kąsniu pasiruošęs dalintis.
„Jų šilumą sunku apsakyti. Mano lėktuvas Tbilisyje nusileido naktį. Giminaičiai suvažiavo automobiliais, draugės – taksi. Nekreipė dėmesio nei į paros metą, nei į tai, kad darbo diena laukė, vaikai į mokyklą turėjo eiti. Bičiulės puolė mano gerove rūpintis, žiūrėjo, ko neturiu, davė, ką galėjo. Nueini pas ką į svečius, tai jei išgali, stalą nacionaliniais valgiais nukrauna, jei ne – žiūri ašarotom akim, lyg atsiprašinėdami. Kaip man skaudu tokiais momentais buvo. Tačiau žmonės vis dėlto ten optimistai. O man po tiek metų pertraukos tokį didelį skirtumą išvydus iš tiesų dėl jų gyvenimų neviltis apėmė“, – prisiminė moteris.
Pamiršo iš laimės
Pirmąją pažintį su Gruzija panevėžietė atsiminė visiškai kitokią. Savo gražia gamta, išdidžiais, pagarbiais ir itin šiltais gyventojais šalis padarė neišdildomą įspūdį. V.Tevzadzės tikinimu, pažintis su vyru ir jo gimtine dabar kelia ne tik nostalgiją, bet ir gėdą prieš Lietuvoje likusius artimuosius.
„Penktoje klasėje ėmiau susirašinėti su viena Goryje gyvenančia mergaite – tuomet tai labai madinga buvo. Baigusi mokyklą, įstojau į Šiaulių institutą, žaidžiau krepšinį. Kartą mūsų instituto komanda buvo pakviesta į draugiškas varžybas Tbilisyje. Ten nuvykusi pagalvojau, kad būtų gėda neaplankyti Goryje gyvenančios draugės. Ir nuvažiavau. Paaiškėjo, kad ji turėjo brolį“, – prisiminė Vida.
Anot pašnekovės, tąkart nuo sutiktos laimės ir atmintis dingusi – sportininkės nesulaukusi krepšinio komanda išvyko į Lietuvą, o Gruzijoje likusi septyniolikmetė net artimiesiems apie tokį savo sprendimą nepranešusi.
„Dabar gėda prisiminti, kad tokia pasiutusi buvau – laiminga, meilės apsupta sau gyvenau, o mamai nieko nepasakiau. O kiek ji dėl tos nežinios išgyveno, baisu net pagalvoti. Rugpjūtį su sportininkais išvykau, o į Lietuvą nieko nepranešusi grįžau su vyru per Naujuosius metus. Tėvelis iš to džiaugsmo taip pasistengė, kad kitą dieną daugybė svečių prisirinko, vaišės didžiulės buvo. Dešimt dienų Panevėžyje pabuvę vėl į Gorį išvykome“, – pasakojo V.Tevzadzė.
1991-aisiais prasidėjus perversmui, Gruzijoje gyventi sunku pasidarę. Pasak moters, sūnūs vis kovoti veržėsi, sunku buvo išturėti. Mirus vyrui, šeima nusprendusi grįžti į motinos gimtinę.
„Kibom į gyvenimą čia: kūrėm verslą, atidarėm „Naktinį Tbilisį“, vėliau jis buvo sudegintas. Dabar padedu dukrai restorane „Aragvita“. Dukra tikina, kad be mano ruoštų gruziniškų patiekalų ne tik virtuvės, bet ir restorano nebūtų. Keista tik tai, kad nesutinku savo vaikystės draugų, bendraklasių, kaimynų, nors labai pasiilgau. Gal aš tiesiog jų, o jie manęs neatpažįsta, o gal nežino, kad mano mergautinė pavardė Dilkaitė buvo“, – kalbėjo panevėžietė.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Iš Gruzijos panevėžietė V.Tevzadzė grįžo skaudama širdimi – moteriai sunku buvo matyti karo suniokotą, vargingai gyvenančių žmonių šalį.
