Išbristi vienai
neįmanoma
„Pagaliau miesto valdžia mus pripažino. Kai pradėjome dirbti, visi neigė, kad Panevėžyje egzistuoja prostitucijos ir prekybos žmonėmis problemos. Įsitikinti, kad yra kitaip, padėjo konkrečios istorijos ir viską pasakantys skaičiai“, – maža pergale džiaugėsi „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė Panevėžio regione Lina Ramunytė.
Lietuvos „Caritas“ prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms pagalbą teikti pradėjo nuo 2001-ųjų, Panevėžio vyskupijoje etatas įsteigtas prieš ketverius metus. Buvusioms prostitutėms suteikiama socialinė, teisinė, psichologinė, dvasinė pagalba. Pinigai būstui, teisininkams samdytis ir kitoms išlaidoms plaukia iš užsienio fondų, daugiausia – Vokietijos ir Olandijos. Šiek tiek lėšų rūpintis nukentėjusiomis moterimis skiria ir Socialinių reikalų ir darbo ministerija.
L.Ramunytė tikina, kad prekybos žmonėmis, prostitucijos aukoms vienoms sugrįžti į gyvenimą, adaptuotis visuomenėje labai sunku, netgi neįmanoma. Todėl Lina ir neseniai jai talkininkauti pradėjusi kolegė Neringa Ramonaitė buria savanorių komandą. Jie padeda lankyti aukas, bendrauja su moterimis ir palaiko jas ilgame grįžimo į kitą gyvenimą kelyje.
Panevėžio „Caritas“ skyrius turi aštuoniasdešimt klienčių, vien šiemet į projektą įtraukta trisdešimt naujų aukų. Sekso vergijoje išnaudotų moterų amžius svyruoja nuo trylikos iki penkiasdešimt penkerių metų.
Prostitutės pačios į „Caritą“ nesikreipia. Vyskupijos darbuotojos jas atranda Organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnyboje, Policijos departamento Kriminaliniame biure. Apie galimus prekybos žmonėmis atvejus praneša Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Socialinių paslaugų centras, sulaukiama anoniminių skambučių.
L.Ramunytė sako nuolat skaitanti žiniasklaidą, su kolege važinėjanti po seniūnijas, bendraujanti su socialiniais darbuotojais.
Daugiausia – iš globos
namų
Trisdešimt dvejų metų „Carito“ globotinės istorija, kaip ir daugumos aukų, prasidėjo vaikų namuose. Valstybinėse įstaigose augusios merginos nepatiria švelnumo ir meilės, dėl prasto mokymosi dažnai yra atstumiamos ir mokyklose. Šeimoje augančių mergaičių vertę patvirtina tėvas – pirmasis ir svarbiausias jų gyvenimo vyras.
Globos namų mergaitės, nepatyrusios tėviškos meilės, įvertinimo ima ieškoti kitų vyrų lovose. Merginos dažniausiai meilę tapatina su lytiniu aktu, nes būtent seksualinė patirtis būna pirmoji, kai jos patiria bent kiek švelnumo.
Skaudžią istoriją papasakojusios prostitucijos aukos gyvenime buvo tik keli žmonės, parodę jai palankumą. Viena jų buvo globos namų auklėtoja, problematišką vaiką pasiimdavusi į namus. Visa kita pirmųjų penkiolikos gyvenimo metų patirtis primena košmarą: „Buvau globos namuose su broliu ir seserimi. Gyvenimas buvo pragariškas, mus nuolat mušdavo. Mes bėgdavom iš globos namų, skųsdavomės, bet niekas mumis netikėjo.“
Ši moteris smurtą patyrė dar labai ankstyvoje vaikystėje. Ji susidūrė su žmonių abejingumu, niekas ja nepatikėjo ir jai nepadėjo. Sulaukusią šešerių mergaitę išvežė į kitus Žemaitijos globos namus. Ten auklėjimo priemonė buvo rūsys: „Mus uždarydavo ir laikydavo pusantros paros. Mes verkdavome, prašydavome, kad išleistų, bet niekas nesiklausė. Gerai būdavo, kai ateidavo kiti vaikai ir įjungdavo šviesą, nes ten lakstydavo žiurkės.“
Nuo pat mažens auklėta tokiais būdais, mergina išaugo agresyvi ir sunkaus charakterio. Ją kėlė iš vienų globos namų į kitus, tačiau priemonės suvaldyti sunkiam vaikui visur buvo nepateisinamai žiaurios.
„Globos namuose mus mušdavo karštu lygintuvu ir plikais elektros laidais. Man ne kartą teko būti uždarytai izoliatoriuje, laikydavo ten po savaitę ir tik vieną kartą per dieną duodavo valgyti, – tokie prisiminimai iš aštuntųjų mergaitės gyvenimo metų. – Po trijų klasių perėjau į internatinę mokyklą, žiauriausiai čia ir būdavo. Jei mes neklausydavome, mūsų galvas nuskusdavo arba iškarpydavo plaukus. Liepdavo nuogiems vaikščioti koridoriumi, visi juokdavosi ir žiūrėdavo. Reikėjo ir man eiti nuogai, po šito įvykio sumušiau pavaduotoją.“
Trumpame gyvenime nepatyrusios šilumos ir meilės, stokojusios dėmesio, jaunos merginos tampa priklausomos nuo pirmo žmogaus, kuris jomis pasirūpino.
„Kai tokios mergaitės išeina iš vaikų namų, jos ištroškusios dėmesio, meilės, globos. Tai gali būti vyrai, tai gali būti geros moterys. Mergaitės tiesiog traukia prekeivius ir sąvadautojus. Jie labai gražiai su jomis sužaidžia – dovanos, dėmesys… Užtenka jas tiesiog aprengti ir pavalgydinti“, – apie verbavimą pasakoja jau ne pirmus metus prostitučių istorijų klausanti Lina Ramunytė.
Manipuliatoriai greitai priverčia merginas dirbti sekso industrijoje, muša jas ir visai neduoda pinigų.
Išgyvenimai sutrikdo
psichiką
Aplinkiniai, menkai tesusipažinę su šia socialine problema, linkę prostitutes vertinti vienareikšmiškai, nesigilinti į tokį gyvenimą jas nustūmusias priežastis.
„Pati kalta“, – negailestingą verdiktą iš žmonių ne kartą išgirdo ir su prostitutėmis dirbantys specialistai. Iš tiesų kaltos išorinės ir vidinės priežastys. Didžioji dauguma moterų, nuėjusių savęs pardavinėjimo keliu, gyveno labai skurdžiai, negalėjo nei sau, nei vaikams leisti pačių elementariausių dalykų.
Ne itin aukšto intelekto, naivias moteris patraukia žadami pinigai. Pinigų kiekviena parduota auka atneša iš ties daug: Anglijoje valanda su prostitute kainuoja du šimtus svarų sterlingų. Per dieną moterimi pasinaudoja nuo dvidešimt iki trisdešimt vyrų. Aritmetika paprasta, tačiau visos sumos plaukia sąvadautojams.
Skurdas – išorinė priežastis, vedanti savęs pardavinėjimo link. L.Ramunytė, aiškindama į prostituciją vedančias vidines priežastis, atskleidžia stulbinamą statistiką: devyniasdešimt penki procentai „Carito“ globojamų aukų patyrė seksualinę prievartą vaikystėje ar paauglystėje. Jas dažnai prievartauja žmogus iš artimos aplinkos – tėvas, patėvis, šeimos draugas. Nuo mažens mergaičių širdyje ssąvadautojui meilė ir neapykanta.
Psichologė Liudmila Nikolajevna, bendradarbiaujanti su Panevėžio vyskupijos „Caritu“, užsimena apie priklausomybę, išsivystančią tarp kankintojo ir aukos. Prostitutė savo verbuotojui, skriaudėjui, sąvadautojui pradeda jausti kažkokius gerus jausmus, nors jie sumišę su pykčiu. Tai sutrikusios psichikos rezultatas. Tokia priklausomybė tampa viena priežasčių, trukdančių aukoms pabėgti iš prostitucijos verslo. Be to, parduotų moterų kritinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemines situacijas yra stipriai nukentėjęs.
„Joms nuo ryto iki vakaro kalama, kad tu esi absoliučiai bevertis daiktas, prekė, tik mėsa, tu nieko gyvenime negali ir nesugebi padaryti. Ir kai žmogui nuo ryto iki vakaro tai kalbama, žinoma, jis tuo įtiki“, – apie kritusią prostitučių savivertę kalba psichologė.
Apie tai, kad yra šiukšlės, joms primena ne vien sąvadautojai. Klientai prostitutes kankina, iš jų tyčiojasi, išnaudoja bjauriausiais būdais ir žemina. „Carito“ darbuotojos pasakoja apie žemiausio rango, gatvės prostitutės, patirtį – vyrai ją išvežė į mišką, ten laukusi grupė ją prievartavo, galų gale paliko nuogą. Kad moterys ištvertų nuolatinius pažeminimus ir skausmą, sąvadautojai jas girdo alkoholiu ir per prievartą leidžia narkotikų. Vėliau jos ima vartoti pačios.
Kankintojus sutinka
teisme
Iš prostitucijos gniaužtų ištrūkusios moterys – didelė žala organizuoto nusikalstamumo nelegaliam verslui. Sąvadautojai prapuolusių moterų ieško, psichologiškai veikia jų artimuosius. Lietuvos „Caritas“ užtikrina jų saugumą, jei reikia, apgyvendina jas kitame mieste, glaudžiai bendradarbiauja su policija.
„Mes visą laiką skatiname merginas ir moteris parašyti pareiškimus, kad nors šiek tiek atkurtume teisingumą. Nesvarbu, mes laimėsim, nelaimėsim, vis dėlto svarbu aukai psichologine prasme parodyti, kad ji ne viena“, – teigė L.Ramunytė.
Pasak jos, užsienyje panašių teismų praktika kur kas jautresnė aukoms. Lietuvoje kankintojas ir auka sėdi visai šalia, o Anglijoje saugant nukentėjusią moterį leidžiama jai sėdėti už širmos.
Su prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukomis dirbančios specialistės pasakojo, kad teisinėje plotmėje viskas juda labai pamažu. Ikiteisminis tyrimas trunka metus ar ilgiau, bylinėjimasis tęsiasi dar tiek pat.
Per metus pradedamos keturios, penkios bylos dėl prekybos žmonėmis. Viena, kurios nukentėjusių pusėje yra apie šimtą moterų, tęsiasi jau antrus metus. Kitoje neseniai pasiekta pergalė – šešeriems, aštuoneriems metams už grotų atsidūrė grupė merginų skriaudėjų. Aukoms pasamdyti advokatai visada reikalauja uždaro svarstymo. Dėmesio stengiamasi išvengti dėl rimties ir aukos saugumo.
Lina RUMBUTYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Ketvirtus metus dirbanti su prostitucijos aukomis L.Ramunytė įsitikinusi, kad pasipriešinti organizuotam nusikalstamumui – ne silpnų ir pažeidžiamų moterų jėgoms.
