Rašantis savo minčių knygą, dėl produktyvesnės veiklos atsisakęs namie interneto, po darbo dviem etatais mokykloje dar užsiimantis pirčių nuoma, studijuojantis Vytauto Didžiojo universitete – toks yra Mindaugas Breiva. Jis nemano, kad šią kasdienybę galima pavadinti „arimu“. Nuo penkiolikos metų dirbantis vaikinas žino, ko nori iš gyvenimo, ir siekia to pavydėtinai kryptingai.
Karjeros pradžiai – mokykla
Panevėžyje gimęs ir užaugęs M.Breiva, baigęs vidurinę mokyklą, išvažiavo studijuoti į sostinę. Pasirinko matematiko specialybę ir mokėsi Vilniaus pedagoginiame universitete. Taip – iki trečio kurso, kol, kaip pats sako, suprato, ko nori. Tada nusprendė perstoti į Vilniaus universitetą. O tai, ko norėjo M.Breiva, buvo ta pati matematika, tik kitų žmonių ir kitame universitete dėstoma. „Gimė naujos idėjos, parašiau geresnį bakalauro darbą“, – neabejodamas tvirtina vaikinas. Studijos viename ir kitame universitete labai skyrėsi, ir dėl priimto sprendimo keisti aukštojo mokslo įstaigą jis niekada nesigailėjo.
Kai po šešerių metų studijų iki diplomų teikimo buvo likęs pusmetis, M.Breiva intensyviai rinkosi tolesnį savo gyvenimo kelią. Juo tapo konkursas absolventams: Mokyklų tobulinimo centras Lietuvoje pirmąkart inicijavo programą, pagal kurią patys talentingiausi vaikinai ir merginos taptų jaunais mokytojais pagrindinėse šalies mokyklose. M.Breiva ir dar dvidešimt vienas absolventas buvo išrinkti iš trijų šimtų kandidatų ir tapo projekto „Renkuosi mokyti“ dalyviais.
Artimos vakarietiškos vertybės
Daugiau kaip pusę metų rengęsi startui mokyklose, rugsėjį jauni žmonės pradėjo mokytojauti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. M.Breiva pagal dvejų metų sutartį yra Vilniaus E.Pliaterytės pagrindinės mokyklos pedagogas. Jis – informatikos mokytojas. Pagal „Renkuosi mokyti“ programą visi dalyviai nuo rugsėjo pradėjo ne tik dirbti, bet ir studijuoti. VDU antros pakopos mokytojo kvalifikacijos kurso studentais tapo visi projekto dalyviai, po dvejų metų jie turės ne tik mokytojavimo patirties, bet ir pedagogo kvalifikaciją.
Panevėžyje M.Breiva mokėsi J.Miltinio mokykloje, bet labiausiai vaikino asmenybę formavo ir įtakos turėjo ne mokytojai ir ne šeima. Mindaugas sako, kad mąstymą keitė gyvenimas Jungtinėse Amerikos Valstijose: jis prisipažįsta, kad šiųmetė vasara buvo pirmoji po aštuonerių metų praleista Lietuvoje, pirmoji po tiek laiko, kai jis vasaros mėnesių neskyrė darbui. Jo kalbos apie lyderystę, kryptingumą, aktyvią veiklą labai primena Vakarų kultūros vertybes. Bet vaikinas tikina nekalbantis populiarių knygų citatomis: viską planuoja ir sprendžia pagal savo filosofiją. Jaunas mokytojas, išgirdęs skelbimą apie „Renkuosi mokyti“ programą, iš karto nereagavo labai entuziastingai, bet turėjo šią alternatyvą galvoje.
Mokytojai nebuvo autoritetai
„Turėjau numatęs septynis būdus, ką galėčiau veikti baigęs studijas. Svarsčiau, kuris kelias įdomesnis, produktyvesnis. Galų gale nusprendžiau, kad mokytojavimas – gera karjeros pradžia“, – apie matematiškai tikslų ateities planavimą užsimena M.Breiva. Jis prisipažino, kad pailsėjo studijų metais. „Jei klaidžiosi po nepažįstamus rajonus, niekada nerasi namų“, – metaforomis savo mintis reiškia vaikinas ir priduria, kad dabar atėjo laikas dirbti, daryti karjerą. Į gimtąjį miestą M.Breiva grįžti neketina. Jis sako Vilnių pasirinkęs sąmoningai ir gyventi kitur nenorėtų. „Vilnius – kultūros sostinė, čia verda gyvenimas, gyvena įdomūs žmonės, veikia daug universitetų“, – savo pasirinkimą paaiškino M.Breiva.
Nusprendęs krimsti pedagogo duoną, Mindaugas pripažįsta, kad nei dabar kolegomis tapę mokytojai, nei dėstytojai nebuvo jam autoritetai: „Turėjau daug autoritetų praktikų. O teorija dažnai nukrypsta nuo tiesos. Man įtaką darė daugybė žmonių, su kuriais dirbau.“ M.Breiva pasakoja studentavimo metais labai daug minčių pasisėmęs iš įmonių vadovų. Jo draugų iniciatyva organizuoti jaunimo pokalbiai su lyderiaujančių įmonių vadovais. Su Darbdavių konfederacija projektą vykdę jaunuoliai per individualius susitikimus klausydavosi verslo lyderių patirties ir praktikos padiktuotų idėjų.
Tai – ne vienintelis kartas, kai Mindaugas sukasi tarp užtarnauta sėkme galinčių pasigirti žmonių. Panašiai mąstančius jis renkasi ir draugus. Vaikinas vadovaujasi taisykle: kiekvienas esame penkių žmonių, su kuriais bendraujame daugiausia, vidurkis.
Adaptacija neužtruko
Besimokydamas Pedagoginiame universitete Mindaugas atliko praktiką Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje. Taigi susidūrimas su mokiniais jam nebuvo naujiena. Vis dėlto prieš rugsėjo pirmąją jaudulio buvo. Dabar jaunas mokytojas sako atradęs savo mokymo, vertinimo sistemą ir rankos prieš pamokas nedreba.
„Pirmąją savaitę per dieną mokykloje išgerdavau du litrus vandens. Dabar jau užmiršau, ką reiškia jaudulys“, – tikino informatikas. Mokykloje jis buvo priimtas labai palankiai, su visais labai greitai susidraugavo ir jaučiasi labiau vertinamas nei kiti kolektyvo nariai. „Visur esu reikalingas, savas“, – tvirtino Mindaugas. Jis juokauja, kad už disko įrašymą ar kitą paslaugą jam valgyklos darbuotoja didesnę porciją įdedanti. Kiek surimtėjęs paaiškino, kad daug padėjo E.Pliaterytės pagrindinės mokyklos to paties dalyko mokytojas, naudingų pastabų gavo iš tetos, dėstančios aukštojoje mokykloje.
Vaikinas gilino matematikos įgūdžius dviejuose universitetuose, bet pasirinko būti informatikos mokytoju. „Aš jau vaikystėje programuodavau. Tai man taip pat paprasta kaip kvėpavimas“, – gabumu stebina M.Breiva. Mokyti informatikos jam pasirodė reikalaujantis kiek mažiau atsakomybės darbas. „Matematikos pamokose vaikai tik klauso ir dirba. Klasė iš karto susiskirsto – vieni moka, o kiti nesupranta, – apie dalyko specifiką pasakojo M.Breiva. – Mokant informatikos atsiranda daugiau galimybių taikyti naujus, kūrybiškus mokymo metodus, išmokyti vaikus ko nors įdomaus.“
Pirmenybę teikia darbui
Ne per seniausias vaikino sprendimas – atsisakyti interneto namuose. Informatikos mokytoju dirbantis M.Breiva sako, kad masinančios interneto platybės gerokai sumažina jo darbo našumą. O dirbti Mindaugas nusiteikęs net po septynių kasdienių pamokų E.Pliaterytės mokykloje. Daug skaityti reikia naujai pradėtoms studijoms. Po penkerių metų matematikos paskaitos ir užduotys VDU Socialiniame fakultete jam rodosi kaip saldainiukas. „Net keista vienais dešimtukais mokytis“, – prisipažino Mindaugas.
Tą patį metodą jis pritaikė ir savo pamokose. Informatikos mokantis dvidešimt šešias klases, internetu pamokose naudotis uždraudė visiems nuo penktokų iki dešimtokų. Nors atrodo, kad jaunoji karta auga kartu su informacinėmis technologijomis ir kompiuterį pažįsta kaip penkis pirštus, Mindaugas šiai minčiai prieštarauja.
„Atrodo, kad vaikai viską moka, bet iš tiesų taip nėra. Visas jų darbas prie kompiuterio apsiriboja bendravimu ar žaidimais. Toks požiūris į informatiką neteisingas. Tenka išjungti internetą, kad nebūtų nė minties apie kitą veiklą, – pamokų metu taikomus metodus atskleidė M.Breiva. – Mokomės kūrybingai, vaikus reikia sudominti. Dabar kuriame animaciją. Kai pranešiau, kad mokysiu animacijos, visi net aiktelėjo.“ Pedagogas pasakojo, kad per pusantro mėnesio atsirado savita tvarka: pamoka pradedama likus trims minutėms iki skambučio. Per jas atliekami formalumai, įžanga, o visas pamoka skirta darbui. Kad negaištų laiko nieko nekeičiančioms diskusijoms, mokytojas sugalvojo matematiškai tikslią vertinimo sistemą.
Vaikinas yra dalykiško mokinio ir pedagogo bendravimo šalininkas. Jis mano, kad mokytojo, puikiai išmanančio savo dalyką, autoritetas gimsta tarsi savaime. Pamokose jis vaikams – mokytojas, per pertraukas ir už mokyklos ribų – Mindaugas. Pamokose pedagogas paauglių nesistengia įkvėpti savo filosofija, nesileidžia į jokias diskusijas. Su kai kuriais moksleiviais jam tenka užsiimti ir individualiai: „Turiu vieną aštuntoką, jis jau sprendžia pirmakursių uždavinius. Jei matau vaiko iniciatyvą, užsiimu su juo.“
Lina RUMBUTYTĖ
Nuotr. Mindaugas veržliai siekia asmeninių ir
profesinių aukštumų. Sako pailsėjęs studentavimo metais, dabar atėjo laikas
smarkiai dirbti.
