Atidumas, kruopštumas, tikslumas ir nepaprasta kantrybė – toli gražu ne visos žmogiškos savybės, kurių darbe prireikia Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro specialistui Olegui Kazancevui. Tiriant pačius sudėtingiausius nusikaltimus ir jis pats, ir jo atliekamas darbas lyg ir nematomi, tačiau būtent nuo Olego sumanumo priklauso nusikaltimo tyrimo sėkmė. Jis – vienas pirmųjų atskuba į nusikaltimo vietą, kruopščiai surenka įkalčių pėdsakus. O.Kazancevas nė iš tolo nepanašus į smulkmeniškai sausą ekspertą, dienas leidžiantį prie tiriamųjų objektų. Šiame žmoguje puikiai dera pačios sodriausios gyvenimo spalvos: subtilus grožio pojūtis, erudicija ir didžiulė meilė savo profesijai.
Paviliojo
kriminalistika
Ši Angelų sargų diena O.Kazancevui neeilinė. Jis švenčia kuklų darbo kriminalistikoje jubiliejų.
Dešimtmetis, praleistas Kriminalinių tyrimų biure, nėra daug, nes kolektyvas garsėja pastovumu – čia dirbantys žmonės savo profesijai atidavė dešimtmečius, o naujoku vadinamas prieš šešerius metus prie jų prisijungęs specialistas. Olegas juokauja, kad ir jo dar jokiu būdu negalima „prirašyti“ prie biuro senbuvių – veikiau prie naujokų.
Vargu ar studijuodamas Kijevo universitete rusų kalbą ir literatūrą O.Kazancevas svajojo apie gyvenimą Lietuvoje ir juo labiau – apie darbą kriminalistikos laboratorijose. Filologas buvo rengiamas mokyti rusų kalbos ir literatūros užsieniečius. Masino ir pažadas, kad trejų metų praktiką bus suteikta galimybė atlikti užsienyje ar net Afrikos šalyse. Užgriuvusi „perestrojka“ viską sudėliojo savaip ir penktakursiams filologams buvo pasakyta, kad, užuot svajoję apie užjūrius, savarankiškai ieškotųsi darbo vietos.
Olego žvilgsnis nukrypo į Lietuvą, nes būsimoji žmona pagal studentų mainų programą studijavo Vilniaus universitete. O.Kazancevas tapo rusų kalbos mokytoju. Mokyklai ir mokiniams jis atidavė devynerius metus. „Atvažiavau nemokėdamas lietuviškai. Mokydamas rusų kalbos, išmokau lietuviškai“, – taisyklinga lietuvių kalba bėrė pašnekovas. Jis pabrėžė, kad pati mokyklos aplinka skatina kalbėti taisyklingai. Metai, praleisti mokykloje, jam kelia pačius šilčiausius prisiminimus. Gal ir dabar O.Kazancevas tik su jam būdingu atsidavimu vaikus mokytų rusų kalbos, jei ne švietimo sistemos pertvarkų lemti pokyčiai. Mažėjo mokinių, mažėjo pamokų, todėl teko priimti nelengvą sprendimą. Olegas prisipažįsta: „Dvejonių būta, tačiau nė karto nepasigailėjau atėjęs į policiją. Juk nesvarbu, kas yra žmogus – mokytojas ar kriminalistas. Daug svarbiau, kaip jis elgiasi. Man niekada nebuvo skirtumo – didelis viršininkas ar valytoja. Visus vienodai gerbiu, jei žmogus to nusipelno savo darbu.“
Startas – ne be kuriozų
O.Kazancevas neslepia: jo gyvenimo posūkis į kriminalistiką darbo pradžioje įnešė šiek tiek sumaišties į ramų dviejų pedagogų šeimos gyvenimą. Pareiga visuomet būti „ryšio zonoje“, vykti į nusikaltimo vietą bet kokiu paros metu, savaitgalinius šeimos planus kartais sugriaunantys skubūs iškvietimai – tai, su kuo teko susitaikyti ir Olegui, ir jo žmonai, ir dukrelei. „Įpratome. Nei ginčų, nei diskusijų dėl to nebekyla“, – šypsosi O.Kazancevas.
Prisiminęs savo, kaip kriminalisto, karjeros pradžią, jis nusijuokia. Vienas pirmųjų iškvietimų, kai nusikaltimo pėdsakus turėjo surinkti ir užfiksuoti O.Kazancevas, buvo lyg ir niekuo neišsiskirianti vagystė iš rūsio. Nuo ilgapirščių nukentėjusi senutė kriminalistui guodėsi, kad vagišiai ne tik apšvarino jos rūsį, bet ir vaišinosi ten rastu naminiu vynu. Trisdešimties litrų naminio vyno butelis plėšikams, matyt, pasirodė per sunkus grobis, tad atsigėrę kiek tilpo, jį paliko. Akylam specialistui pro akis neprasprūdo iškalbinga detalė: butelį senutė kruopščiai buvo užklijavusi plastilinu, o jame – aiškiai matyti vagišių pirštų atspaudai. Tai ir buvo siūlas, atvedęs nusikaltimo tyrėjus iki nusikaltėlių – tame pačiame name gyvenusių paauglių.
Dar ir dabar Olegas kvatojasi, prisiminęs, kai į jo kabinetą įėjęs įtariamasis sustojo lyg stabo ištiktas: „Čia jūs, mokytojau?“ Iš paskos įsekusiai tyrėjai irgi nejučia išsprūdo: „Mokytojas?“ „Tik to ir tetrūko, kad nukentėjusysis būtų buvęs mano mokinys“, – juokiasi O.Kazancevas.
Naujos galimybės
Kriminalistikos laboratorijoje specialistas jaučiasi tarsi žuvis vandenyje.
„Mano darbas – surasti nusikaltimo vietoje paliktus įkalčius, pėdsakus, juos užfiksuoti, ištirti. Nuvykęs į vietą daug bendrauju su žmonėmis. Būna, kad jie suteikia daug naudingos informacijos, pasitaiko ir siekiančiųjų vedžioti už nosies“, – apie savo darbo specifiką pasakoja kriminalistas.
Pasak Olego, net ir nuoširdų pasakojimą, kad būtent iš nurodytos vietos vagišiai pagrobė televizorių, reikia tikrinti: yra pasitaikę, kad „pavogto“ televizoriaus išties nė nebuvo – ekspertas tai nustatė įdėmiau patyrinėjęs dulkių pėdsakus ant „apvogtojo“ parodyto stalelio.
Anksčiau į nusikaltimų vietas O.Kazancevui tekdavo vykti net iki dvylikos kartų per dieną, o dabar specialisto pagalbos prireikia rečiau – nusikaltimų, kuriuos tiriant reikalinga kriminalistikos specialisto išvada, mažėja. Ir laiko tiriant įkalčius sugaištama mažiau – gelbsti naujausia technika.
„Naujoms technologijoms skiriamos didžiulės investicijos“, – tvirtino O.Kazancevas. Dabar jau ir pirštų atspaudų paėmimą rankas tepliojant specialiais dažais iš dalies gali atlikti technika. Šį darbą greičiau, tiksliau ir švariau atlieka specialios kompiuterinės programos. Nuskaitomi pirštų atspaudai sulyginami su tūkstančiais duomenų bazėje esančių pavyzdžių ir specialistui pateikiama keliasdešimt labiausiai panašių. „Tai labai palengvina darbą. Sutaupoma daug laiko, garantuojamas greitesnis ir tikslesnis tyrimas“, – pasakojo specialistas. Panevėžio Kriminalinių tyrimų biuro laboratorijoje – ir naujausia dokumentų tyrimo aparatūra. Jos galėtų pavydėti net moderniausios Europos laboratorijos. Panevėžio kriminalistams nebereikia valandų valandas „džiūti“ prie mikroskopų, kad patvirtintų ar paneigtų dokumento autentiškumą – šį darbą tiksliai atlieka tobula technika.
„Ar žinote, kada kriminalinių tyrimų specialisto darbą galima laikyti be priekaištų? Kai dėl jo pateiktos išvados nekyla klausimų nei teisėjams, nei teisiamiesiems, nei nukentėjusiesiems“, – įsitikinęs O.Kazancevas. Moderniosios technologijos, anot pašnekovo, būtent ir padeda siekti tokio rezultato.
Plačiau skaitykite spalio 1 d.
„Sekundėje“.
Rasa ŠOŠIČ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Kriminalinių tyrimų biuro specialistas O.Kazancevas neabejoja: jo darbo
kokybė lemia visos teisėsaugos sistemos prestižą.
