Trisdešimt dvejus metus vidaus reikalų sistemoje išdirbęs Stanislovas Petraitis rugsėjo pirmąją paliko Panevėžio rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, Kriminalinės policijos vadovo postą. Penkiasdešimt aštuonerių metų buvęs pareigūnas neslepia, kad į pensiją pasitraukti paskatino naujausia policijos sistemos ir valdymo reforma bei su ja susijusios sąlygos. Tačiau pamiršti ilgametį darbą su kolegomis kriminalistais buvusiam policininkui nėra taip lengva – esą vis dar atrodo, kad užtarnautas poilsis yra trumpalaikės atostogos, o rytais atsikėlus norisi kažkur skubėti, lyg pareiga šauktų.
Buvo pasiutęs
Į Panevėžio miliciją, vėliau policiją S.Petraitis atėjęs baigęs tarnybą laivyne: tuomet dvidešimt aštuonerių metų naujokui buvo suteiktas viršilos laipsnis, o po mėnesio jis buvo paskirtas apylinkės inspektoriumi. Po metų vyriškis stojo į Minsko aukštąją milicijos mokyklą.
„Sekundės“ kalbintas į pensiją išėjęs pareigūnas pripažino, kad valstybės tarnautoju tuomet pasiryžęs tapti ne tik dėl smarkaus charakterio, bet ir artimųjų paskatintas.
„Nebuvau chuliganas, tik pasiutęs, bet su teisėsauga tikrai problemų neturėjau. Milicijoje dirbo keli mano artimieji, tai ir pakalbino prisijungti. Reikėjo viešąją tvarką užtikrinti Smėlynės, Pušaloto, buvusioje P.Rotomskio ir kitose Panevėžio gatvėse. Sakyčiau, kliuvo toks nelengvas kvartaliukas su daug lindynių. Dienom dirbau, naktimis mokiausi. Nebuvo paprasta, bet tikrai neišsigandau – niekada nepagalvojau, kad pasirinksiu kitą darbą. Iš pradžių labai trūko žinių ir praktikos, bet mano mokytojas Eugenijus Venskevičius man padėjo „prasimušti“, mokiausi jau iš patyrusių kolegų“, – kalbėjo S.Petraitis.
Aukštąją baigusį milicininką pakvietę Kriminalinių paieškų skyriaus vadovai iš pradžių jį skyrė operatyvinio darbuotojo pareigoms, o 1987 m. jau teko pavaduoti ir patį viršininką. Prieš aštuoniolika metų S.Petraitis buvo pakviestas dirbti į Panevėžio rajono policijos komisariatą, jame nuo 1993 m. dirbo vyriausiojo komisaro pavaduotoju.
„Apie buvusį kolektyvą galiu pasakyti tik gerus žodžius. Ir dabar yra nemažai buvusių kolegų, kurie dirba nuo senų laikų – jie yra specialistai, pagal savo gabumus tikrai galintys užimti aukštesnes pareigas. O kolektyvo viduje kilusias problemas patys stengėmės išsispręsti, niekada nenešėme į viešumą“, – sakė pašnekovas.
Nuopelnai – viso
kolektyvo
Buvęs valstybės tarnautojas pripažino, kad teko išgyventi ir sunkesnius, ir lengvesnius laikus. Ypač sunkiais metais S.Petraitis įvardijo 1994–1995 ir 1997–1998 metus – tuomet esą ir Panevėžio mieste, ir rajone veikė gaujos, buvo žudymų ir šaudymų metas. Tačiau Čikaga vyriškis Panevėžio niekada nevadino ir nesutinka su tais, kurie taip sako.
„Tokių įvardijimų, kaip „lietuviškoji Čikaga“, neturėtų būti – buvo sunkūs metai, bet jie praėjo. Įvardinti kokių nors savo nuopelnų nenorėčiau – dirbo visas kolektyvas. Nuo 1990 m. buvo išaiškinta nemažai plėšimų, sugaudėme vagis. Pamenu ir sėkmingai ištirtą ramygaliečių šeimos nužudymo istoriją, Krekenavoje įvykdytas dvi didelio atgarsio sulaukusias žmogžudystes. Vienas žmogus nelabai ką galėtų nuveikti, dirbti turi visa komanda“, – tvirtino pašnekovas.
Buvusio kriminalisto teigimu, žmonai Otilijai bei sūnui ir dukrai klausytis kalbų apie pavojingą ir atsakingą darbą netekdavo – vyriškis nenešė darbo problemų į namus. Esą šeima nebent kentėdavo tuomet, kai dėl nuovargio pareigūnas tapdavo nervingesnis.
„Šlykščiausi būdavo išžaginimo tyrimai, jų tikrai nemėgdavau. Būdavo ir taip, kad įvykį aiškiniesi, liežuvį iškišęs lakstai, ištiri, o ateina nukentėjusioji ir atsisako pretenzijų. Bet toks jau darbas“, – tikino buvęs pareigūnas.
Anot S.Petraičio, jokia priešprieša nusikaltimą įvykdžiusiam žmogui niekada nekilo, kartais susidūrimas su tokiais būdavo net juokingas.
Plačiau skaitykite rugsėjo 15 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
Nuotr. Buvusio kriminalisto teigimu, rytais vis dar norisi į darbą skubėti, o prisiminus, kad pareigos nebelaukia, apima nereikalingumo jausmas.
