Arenoje dirba
garsenybė
Kasdien pastebimai gražėjanti sporto arena jau trečia savaitė glaudžia pasaulinio garso inžinierius. Penkių savaičių reikalaujantis darbas Panevėžyje pradėtas po trijų mėnesių planavimo ir pasirengimo Vokietijoje.
Plaktukais mosuojanti komanda kuria šimtas dvidešimt aštuntąjį savo kūrinį, rankų darbo šedevrą. Jis išskirs Panevėžį ne tik iš artimų Baltijos kaimynių, bet ir iš Švedijos bei Suomijos miestų. Tik du gerus trekus turi Rusija.
Panevėžio miesto savivaldybės skelbtą tarptautinį konkursą dėl dviračių treko įrengimo statomoje universalioje sporto arenoje laimėjo žymiausia pasaulyje dviračių trekus projektuojanti ir tiesianti Vokietijos kompanija „SportBau“. Šia veikla užsiima jau trečioji šios bendrovės vadovų Šurmanų karta, tad nenuostabu, kad nuo 1925-ųjų tobulinta technologija sulaukė pripažinimo visame pasaulyje. Įmonės vadovas Ralfas Šurmanas net neleidžia darbų įamžinti nuotraukose per daug detaliai – taip jis saugo savo verslo paslaptis.
Senelio ir tėvo pėdomis
„Sekundės“ paklaustas apie tradicinį šeimos verslą, R.Šurmanas tikino: „Mano tėtis niekada nepasakė, kad privalau rinktis šį kelią. Jis imdavo mane kartu ir į čempionatus, ir į darbo vietas, tad natūraliai pasirinkau tokią kryptį. Tai nėra blogai, man patinka šis darbas. Jis man mielas, mat susijęs su sportu. Mes tai darome dėl savęs ir dėl dviratininkų – jei jie patenkinti, aš taip pat laimingas.“
Šurmanų architektų dinastijai pradžią davė Ralfo senelis. Jis buvo profesionalus dviratininkas, vėliau ėmėsi studijuoti architektūrą. Paskui šias dvi gerai žinomas sritis sujungė ir tapo trekų inžinieriumi. Jo pėdomis pasekė ir sūnus, t. y. Ralfo tėvas.
Ralfo istorijoje daug gražių sutapimų: jo žmona, kilusi iš Latvijos, taip pat architektė, o jos motina buvo treko lenktynių čempionė.
Šurmanai turi tris vaikus, vyresnėliui dabar keturiolika.
„Buvau čia atsivežęs savo sūnų, mat šeima visada vasaros atostogas leidžia Latvijoje. Nežinau, kuo jis norėtų būti. Galbūt tradiciją pratęs mano duktė, ji labai sportiška. Bet neketinu spausti savo vaikų, noriu, kad jie patys priimtų sprendimus. Architektūra nėra pats lengviausias užsiėmimas: daug darbo, tenka plušėti sekmadieniais, savaitgaliais, švenčių dienomis“, – mintimis dalijosi R.Šurmanas.
Verslas su filosofija
Į Panevėžį pagrindinis „SportBau“ architektas R.Šurmanas atvyko iškart po darbų Pekine: ten jam vadovaujant buvo statomas „Lao-Šan“ velodromas olimpinėms žaidynėms. Kinijoje dirbti buvo itin sunku, ten sąlygos nepavydėtinos: karštis, smogas.
Vyriausybės atstovai kvietė Ralfą likti žiūrėti olimpiados, tačiau jis skubėjo pradėti darbus Panevėžyje. Ta pačia kompanija pasitikėjo ir kitos olimpinių žaidynių šalys šeimininkės: jų trekais dviratininkai važiavo Berlyne, Romoje, Meksike, Miunchene, Seule. Po dar dvi savaites truksiančių darbų Panevėžyje R.Šurmano laukia projektas Minske.
Viduje montuojamus trekus „SportBau“ daro iš Sibiro atvežtos medienos. Lauko trekams dėl kitokių klimato sąlygų reikia atogrąžų medienos. Panevėžio trekui medžiaga buvo išrinkta dar prieš pusmetį. Trekas klojamas keturių centimetrų pločio lentelėmis, jei jas ištiestume vieną paskui kitą, jos nusidriektų penkiasdešimt kilometrų.
Paklaustas, ar dviratininko rezultatus gali lemti takas, architektas atsakė: „Mes klojame tokius tobulus trekus, kokius tik įmanoma, bet negalime padaryti visko. Mūsų filosofija tokia: dviratininkas neturi sukti galvos apie trasą: treke jis privalo jaustis kaip namie. Yra velodromų, kuriais važiuojant reikia būti atsargiems, mes stengiamės, kad dviratininkai galvotų tik apie geriausią pasirodymą.“
Kiekvienas projektas individualus, nors jų konstravimo sistema standartinė. Panevėžio arenos trekas bus išskirtinis tuo, kad jį dengs stiklo siena, neleisianti parkritusiems sportininkams atsidurti aikštelėje. Į treką sportininkai įvažiuos pro automatiškai atveriamus vartus.
Regiono dviratininkų
centras
R.Šurmanui nėra skirtumo, kur dirbti – Pekine ar Panevėžyje. Yra užsakymas – vykdomi darbai. Nors jis prisipažįsta iki tol apie mūsų miestą nieko negirdėjęs, žinojo tik Vilnių, Kauną, Klaipėdą.
Nuo bendro darbo patirties Latvijoje jam pažįstamas arenos architektas Saulius Mikštas. Jis dėl arenos projekto konsultacijų keliskart lankėsi pas Šurmanus Vokietijoje. „Mes dirbome kartu labai gerai, apžiūrėjome daugybę trekų, velodromų. Manau, jis geras dizaineris“, – savo nuomonę išsakė R.Šurmanas.
Sporto areną stato AB Panevėžio statybos trestas, jo darbu inžinierius taip pat džiaugiasi: „Gerai dirbame kartu. Šis statinys – ypatingas, todėl privalote jį užpildyti renginiais, kad Panevėžys atsirastų pasaulio žemėlapyje.“
Prisiminęs nesenus įspūdžius iš Vroclavo, R.Šurmanas sako, kad situacijos akivaizdžiai skiriasi. Panevėžyje darbai vykdomi itin tvarkingai. Lenkijoje vaizdas kitoks – statybininkai slankioja be darbo, paspirdami kalnus šiukšlių. „Daug metų nemačiau tokių švarių statybų kaip jūsų. Buvau išties maloniai nustebintas. Jei taip būtų visur, darbuotis būtų kur kas paprasčiau“, – negailėjo pagyrų užsienietis.
Architektas tikina, kad nauja sporto arena ir treko išskirtinės galimybės gali būti puiki paspirtis Panevėžiui. Pasak jo, trekas galėtų pritraukti kaimyninių valstybių atletus – jie čia treniruotųsi. Galbūt derėtų įrengti ir sporto centrą jiems apgyvendinti.
Architektas pasakoja esąs sporto entuziastas, o treko lenktynes sekąs ypač atidžiai ne vien todėl, kad yra su tuo susijęs. Ir tikrai nesirenka vien tų rungtynių, kurios vyksta jo kompanijos tiestuose trekuose.
„SportBau“ vadovas aiškino, kad šie statiniai gali būti įvairūs: Panevėžio arenos 250 metrų trekas yra minimalaus ilgio, atitinkantis tarptautinių varžybų keliamus reikalavimus.
Olimpinio standarto dviračių treko projektą teigiamai įvertino ir Pasaulinė dviračių sporto sąjunga, jos atstovas neseniai lankėsi Panevėžyje.
Lina RUMBUTYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. R.Šurmanas tikina, kad
trekai nėra standartiniai, kiekvienas projektas būna individualus.
