Trečią dešimtmetį Mykolo Karkos vidurinėje mokykloje skaičiuojančiai Lionei Lapinskienei darbas po pamokų nesibaigia. Taip pat ir vasarą ji nesėdi rankas sudėjusi: praėjusią savaitę knygynuose pasirodė jau trečioji mokytojos autorinė knyga. Visi moters kūrybiniai darbai turi maištingą pradą: ji imasi kurti ką nors naujo, kai netenkina esama situacija.
Studentė, mokytoja,
mokslininkė
Lionės Lapinskienės kelias į mokyklą nebuvo tiesus. Pradėjusi nuo žurnalistikos studijų, dėl įvairių aplinkybių trečiame kurse ji studijas nutraukė. Vėliau perstojo į Vilniaus universitetą ir studijavo lietuvių kalbą neakivaizdžiai, tapo pirmosios nepriklausomos Lietuvos lituanistų laidos absolvente. Studijos ir mažamečiai vaikai, kelionės iš Panevėžio į sostinę, vėliau darbas mokykloje ir dieninės magistrantūros studijos Šiaulių universitete… Maratonas, besitęsiantis jau kelintą dešimtmetį, neleidžia abejoti Lionės Lapinskienės energija ir veiklumu, sugebėjimu aprėpti kelis dalykus vienu metu.
Dabar Lionė Lapinskienė siekia mokslų daktarės vardo. Daugybė valandų, praleistų bibliotekose, prie archyvų, atsispindi keturių šimtų puslapių apimties medžiagoje. Disertacija apie nepelnytai užmirštą kalbininką Petrą Būtėną dar laukia gynimo, o vėliau ir išleidimo.
Ką tik materialų pavidalą įgavo nauja mokomoji knyga „Mokykis suvokti tekstą“. L.Lapinskienė sako nemėgstanti štampinių dalykų, visuose savo darbuose siekianti kūrybiškumo.
„Dirbu mokykloje su mokiniais ir matau, kad daro vaikas klaidų: kažko nemoka, kažko nesupranta. Imu kelti klausimą, kodėl šitaip yra. Vadovėliuose dažnai nevisiškai ar nesuprantamai išaiškinta medžiaga, nes juos rašo neturintys tikros mokyklinės praktikos autoriai“, – sako apie paskatas rašyti ir leisti knygas mokytoja.
Mokytojos darbų leidyba prasidėjo nuo lankstinukų, dabar tokios taisyklių atmintinės yra septynios. Prisiminusi komišką situaciją, L.Lapinskienė nusišypso: „Nuvežiau kirčiavimo taisyklių lankstinuką į Seirijus, Lazdijų rajoną, savo lietuvių kalbos mokytojai. Jai dovanoju visus savo darbus. Kad užsikvatojo, užkikeno ta mokytoja. Sako, ar atsimeni, kai aš tave vienuoliktoj klasėj prie lentos pakviečiau, tu kirčiavimo taisyklių nemokėjai. O dabar kitus mokai“.
Pakeitusi rankinę – į
kelionę
Prieš keturiolika metų pasirinkusi dienines magistrantūros studijas Šiaulių universitete, L.Lapinskienė prisiėmė sau pareigą važinėti į Šiaulius triskart per savaitę.
„Džiaugiuosi, kad tokį palaikymą turėjau. Mokyklos administracijos jaučiausi suprasta. Vedu pamokas iš ryto, parbėgu namo, rankinę su sąsiuviniais palieku, o kitoj rankinėj – jau iš vakaro sudėti konspektai. Sumainai rankines, jei dar arbatos ar sumuštinuką perkandi, ir į Šiaulius, į paskaitas“, – apie metus trukusią karuselę pasakoja moteris. Glaudūs ryšiai užsimezgė šioje švietimo ir mokslo įstaigoje.
„Neįsivaizduoju savo gyvenimo be Šiaulių. Aš nuvažiuoju į katedrą, kai vyksta konferencijos ar renginiai, mane priima tie patys dėstytojai. Ir visi spaudžia už tą disertaciją, klausia, kada gi ją ginsiu“. L.Lapinskienė tikisi apginti darbą daktaro laipsniui gauti iki kitos vasaros.
Natūralu pasmalsauti, ar dabar jau mokslų daktarės laipsnio siekiančiai moteriai žvilgsnis iš mokyklos nekrypsta universitetų link. L.Lapinskienė įsitikinusi, kad visavertį gyvenimą galima gyventi ir mokytojaujant.
„Jeigu būtų tokiam Panevėžy normali aukštoji… Buvo kvietimų ir Kaune, ir Vilniuje dėstyti. Bet aš esu žmogus nelakstantis. Iš tikrųjų turiu skaudžios patirties iš Panevėžio. Buvau priimta, o paskui begėdiškai išprašyta. Priėmė, o tada apsižiūrėjo ir pamatė, kad trūksta darbo valandų, mano valandas atidavė vietoje manęs dirbusiesiems. Čia buvo didelė gyvenimo mokykla: juridiškai buvo pažeisti įstatymai, bet kai susigriebiau, jau buvo per vėlu, praėjęs terminas“, – karčiai dėstytojos darbą prisimena L.Lapinskienė. Bet mokslinė veikla dėl to nesustojo, moteris nuolat kviečiama skaityti pranešimų konferencijose, jos moksliniai straipsniai spausdinami specializuotuose žurnaluose.
Nemoka pateikti
istorijos
Apie Petrą Būtėną disertaciją rašanti moteris apgailestauja, kad Panevėžio krašte, apskritai Lietuvoje dar ne iki galo pasirūpinta paveldu, ne viskas tinkamai pateikta ir atvira žmonėms. Kol kas neišmokome didžiuotis asmenybėmis, priminti apie juos kitiems. Mėgstanti pažintines keliones mokytoja Lietuvą gali palyginti su kur kas gilesnes paveldosaugos tradicijas turinčiomis šalimis. Mylimiausias jos miestas – Paryžius – lankytas jau ne vieną kartą, bet L.Lapinskienė ten vėl išvyko, meilės mieste visada yra ką nors naujo pamatyti.
Panevėžyje ponia Lionė gyvena jau trisdešimt metų. Moteris sako aiškiai matanti, kaip keičiasi miestas, bet vartotojiškumas šiomis dienomis vis dar ima viršų, žmonės rečiau ieško dvasinių vertybių.
„Miestas gražus, labai įdomu buvo užsiimti tiriamąja, moksline veikla. Tai buvo tarsi ėjimas į atradimus. Išgirsti kokią pavardę, pradedi domėtis – oho! Kokių lobių Panevėžyje esama. Man Panevėžys, ypač nepriklausomybės metų, ypatingos, geros auros miestas.
J.Balčikonis, G.Petkevičaitė-Bitė, M.Grigonis – tai buvo dideli žmonės, jų darbai dar iki galo neįvertinti, bet miesto istorijoje minimos tik tos kelios pavardės, o Panevėžys turėjo daug žymių žmonių. Reikėtų kitokios kultūros politikos. Reikia imtis, skatinti, kad prikeltume tų žmonių atminimą“, – įsitikinusi L.Lapinskienė.
Pagerbta už nuopelnus
Lionė Lapinskienė gali didžiuotis esanti pripažinta ne tik Panevėžio bendruomenės, bet ir valstybės mastu.
Prieš trejus metus pedagogė buvo paskelbta Panevėžio žmogumi, o šiemet dar neišblėsę įspūdžiai iš Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną vykusių iškilmių Prezidentūroje. Ten mokytoja vyko atsiimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalio, suteikto jai už Lietuvos garsinimą pasaulyje ir nuopelnus Lietuvai.
„Pastarieji metai – įdomių netikėtumų metai. Man norisi tyliai, ramiai dirbti, niekur nelendant, – kuklinasi valstybės valdžios dėmesio sulaukusi moteris. – Tai buvo paskutinė birželio darbo diena, prieš atostogas. Viskas nuimta, gėlės ant suolo sustatytos palaistyti – kabinetas paruoštas vasarai. Sėdžiu prie savo stalo ir galvoju, ką čia dar reiktų padaryti. Skambutis. Iš prezidento kanceliarijos. Vos ne komiškai išėjo: jie sako – mes norime išsiųsti jums kvietimą, o aš vos nepasakiau, kad jau ne kartą esu buvusi ekskursijoje Prezidentūroje.“
Pasirodo, kanceliarijos darbuotojai kvietė mokytoją atsiimti apdovanojimo. L.Lapinskienė kukliai vertina savo darbus ir apdovanojimo rašto tekstą vertina kaip pernelyg pompastišką. Apie jos asmenybę ir nuveiktus darbus žinios Vilnių greičiausiai pasiekė iš M.Karkos vidurinės ar miesto Švietimo skyriaus.
„Džiaugiausi, kad keturis mokytojus apdovanojo. Vis dėlto dėmesys skiriamas mokyklai, švietimui. Aišku, ten mokslininkų, profesorių, habilituotų daktarų labai daug buvo. Buvo ir kitų valstybių atstovai apdovanojami. Džiugu, kad šalia tokių atrandama vietos ir vienam kitam mokyklos žmogui“, – liepos mėnesio „ekskursiją“ į Prezidentūrą aptaria L.Lapinskienė.
Džiaugiasi darbo
atmosfera
Pokalbio metu L.Lapinskienė ne kartą geruoju minėjo M.Karkos vidurinę, džiaugėsi puikiais bendradarbiais. Ją jau trisdešimt metų supa beveik tie patys žmonės, personalo kaita švietimo įstaigoje nedidelė. Pradėjusi nuo praktikantės, o dabar jau užsitarnavusi ekspertės laipsnį, mokytoja apgailestauja dėl prastų darbo sąlygų. M.Karkos mokyklos renovacija ir vėl atidėta, nors darbuotojai žino, kad žiemą kabinetuose bus maždaug dešimt laipsnių šilumos. L.Lapinskienė stebisi, kaip tokiomis sąlygomis dar nesipiktina ir nesukyla vaikų tėvai.
Kitas mokyklos skaudulys – reorganizacija. Nuo rugsėjo vidurinė mokykla taps pagrindine. L.Lapinskienė gūžčioja pečiais, nesuprasdama, kokia logika paremti tokie sprendimai. M.Karkos mokykla visada sulaukdavo pakankamai mokinių, po dešimtos klasės tęsiančių mokslus.
Lina RUMBUTYTĖ
D.Liberio nuotr. Pedagogė neapsiriboja pamokomis
mokykloje: tvarkydama savo „popieryną“, priskaičiavo apie du šimtus savo
publikacijų spaudoje.
