Dvarų ir malūnų kraštu vadinamame Panevėžio rajone dvarininkų palikimas atiduotas likimui į rankas. Vienai įdomiausių paveldo sričių iš valstybės biudžeto ašaras tegaunanti Savivaldybė prikelti gyvenimui ketina vienintelį Naudvario dvarą. Tik vienas kitas iš rajone išsibarsčiusių kitų 39 dvarų sulaukė juos atgaivinti pasirengusių naujų šeimininkų – kiti paversti socialiniais būstais, ūkininkų tvartais ar tiesiog pasmerkti sugriūti.
Naujas kainuotų pigiau
Iš Panevėžio rajone kadaise išsimėčiusių 150-ies dvarų dabar tepriskaičuojama vos 40. Ne vieną jų sunku būtų pavadinti oriu dvaro vardu – statinių kilmę teišduoda griuvėsių liekanos ir jas supantys buvę parkai. Tik septyniems dvarams rajone suteiktas jei ne antrąjį gyvenimą, tai bent vegetavimą užtikrinantis valstybės saugomų objektų statusas.
Rajono Savivaldybės vyriausiojo specialisto Petro Juknevičiaus nuomone, dvarams smūgį sudavė keturi istorijos etapai – baudžiavos panaikinimas, A.Smetonos valakų reforma, nacionalizacija ir, kas keisčiausia, kolūkių griūtis.
„Kai kūrėsi kolūkiai, pasisekė tiems dvarams, kuriuose buvo įsteigtos mokymo įstaigos. O kur buvo įkelti gyventojai, taip ir liko nugyventi“, – pastebi paveldosaugininkas.
Dabar, anot jo, liūdniausia padėtis atsidūrusių Savivaldybės globoje – įrašytų į registrą, tačiau valstybės saugomais nepaskelbtų dvarų.
„Geriau naują pastatyti, nei seną restauruoti. Net sovietiniais laikais atstatyti dvarą kainavo 7 kartus brangiau nei naujo statybos“, – pastebi P.Juknevičius.
Šiemet Savivaldybė visiems paveldo objektams tvarkyti iš valstybės biudžeto tegavo 250 tūkst. litų. Iš jų dvarams numatyti 200 tūkst. litų atiteks vieninteliam Pašuojo gyvenvietės pašonėje besiglaudžiančiam Naudvariui – pirmajam dvarui, kurį Savivaldybė pasiryžo prikelti.
Nesurinko arklių
Dabar Naudvaryje, Rusijoje didžiu žmogumi laikomo garsaus inžinieriaus, tiltų statytojo Stanislovo Kerbedžio gimtinėje, įsikūrusi mokykla, bendruomenės namai. Dar šią vasarą dvare turėtų prasidėti didieji restauravimo darbai – Savivaldybė užsimojusi dvaro kalvę rekonstruoti į koplyčią. P.Juknevičius taip pat puoselėja viltį šiuo metu kiečiais apaugusį šiaurinį svirną paversti turistams visada atviru rajono muziejumi.
„Sutvarkyti visų rajono dvarų Savivaldybė neišgali, nors ties vienu apsistosime“, – planuoja paveldosaugininkas.
Apie nuo XVIII a. dvarą valdžiusių Kerbedžių giminės didybę legendos sklinda iki šiol. Pasak P.Juknevičiaus, pasakojama, neva Kerbedžiai kartą sulaukę išskirtinio svečio – daugybę metų pas juos nesilankiusio tolimo giminaičio. Anksčiau atvažiuoti negalėjęs, mat niekaip nesurinkdavęs šešių vieno plauko arklių, o važiuoti skirtingais žirgais dvarininkui – negarbė.
Garsusis S.Kerbedis įsikūrė Rusijoje, o dvaras atitekęs jo broliui. Šis vaikų neturėjęs ir turtą dovanojęs krikštasūniui Valerijonui Straševičiui – paskutiniajam dvaro savininkui. Jo surinkta drugelių kolekcija iki šiol saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje. V.Straševičius 1940-aisiais buvo ištremtas į Sibirą, o dvaras nacionalizuotas.
Parke paslėpė lobį
Gerokai prasčiau nei Naudvariui pasisekė pakeliui į Pušalotą už Skaistgirių įsikūrusiam Paliesės, dabar vadinamam Pamiškės dvarui. Manoma, kad dvaro istorija gali siekti dar Napoleono armijos Lietuvoje laikus, nors virš įėjimo į buvusį ponų medinį namą įrėžta 1824-ųjų data. Buvusią dvarvietės didybę mena išlikusios medinės kolonos, fehverko stiliaus žirgynas, greta ošiantis senas parkas.
Dvare Savivaldybės apgyvendintos penkios šeimos užsukusiajam į jų laikinuosius namus gali papasakoti ne vieną pikantišką legendą.
Kalbama, kad į Lietuvą atsiritus Antrojo pasaulinio karo bangai iš dvaro bėgę šeimininkai Jasinskiai parko teritorijoje užkasę lobį. Tarybiniais laikais Jasinskių giminaite prisistačiusi iš Lenkijos atvykusi ponia netgi žemėlapį su nuoroda į užkastą lobį atsivežusi. Visą dieną duobę nurodytoje vietoje kasę atvykėliai nieko nepešė, tačiau ryte toje vietoje žmonės rado kone kūdrą išraustą – taip vietiniams kaimo gyventojams naktį ponų auksas parūpęs.
Įsikūrusieji dvare tikina į lobį nepretenduojantys ir parko nekasinėjantys. Mat yra girdėję, kad dvaro ūkvedys matęs, kur ponai auksą slėpę, ir jį išsikasęs.
„Mes ir taip turtingi – visgi dvare gyvenam!“ – pašmaikštavo dvaro mansardoje rytinę kavą gurkšnojusios dabartinės namo šeimininkės.
P.Juknevičius pripažįsta: jei ne jos, nežinia kas iš neva valstybės saugomo dvaro būtų likę. Savivaldybė tegali parką aptvarkyti ar kiaurą stogą palopyti.
Vis dėlto, anot paveldosaugininko, ne visiems gyventojų sulaukusiems dvarams taip sekasi.
„Kitur nuvažiavę galėjome rasti ne kavą, o alų iš „bambalio“ gurkšnojančius“, – prasitaria P.Juknevičius.
Plačiau skaitykite rugpjūčio 19 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
D.Liberio nuotr. Paliesės dvaras traukia aukso ieškotojus,
tikinčius, jog nuo karo bėgantys dvarininkai parke paslėpė
lobį.
