Šokis yra judesys, o judesys – gyvenimas. Tokia filosofija vadovaujasi hiphopo treneris Dmitrijus Fofonovas. Po trejetą valandų beveik kas antrą dieną šokiui ir muzikai atseikėjantis vaikinas pažymi: Vakarų šalyse gatvėje minias smalsuolių pritraukiančiam hiphopui Lietuvos gyventojai abejingi. Panevėžyje originaliais hiphopo pasirodymais seniai garsėjantis Dmitrijus Fofonovas gyvena šokio ir muzikos ritmu.
Gauna adrenalino
„Muzika su manimi visada kartu. Ir tam nebūtina nešiotis grotuvą. Jos garsai visą laiką skamba galvoje – gatvėje, parduotuvėje. Kelerius metus pašokę hiphopą žmonės ir savaitę be jo sunkiai ištveria. Šokis užvaldo lyg narkotikas. Aš pats nė dienos be jo neištverčiau“, – prisipažįsta 22 metų Dima.
Anot jo, hiphopas atveria kelius į svečias šalis, be to, tai yra gana pigus būdas pasikrauti adrenalino, dargi prideda ir sveikatos. Vaikinas tvirtina pats tuo įsitikinęs – kadaise turėjęs problemų dėl stuburo Dima dabar džiaugiasi gražia laikysena ir teigia beveik niekada nesergantis.
Tarptautiniuose hiphopo čempionatuose dalyvaujančio vaikino pažintis su šokiu prasidėjo prieš gerus šešetą metų, pamačius, kaip šokamas breikas.
Minutė virsta amžinybe
Panevėžyje neradus sudėtingo šokio elementų galinčio pamokyti trenerio Dimai teko pasitenkinti internetiniais filmukais ir mokytis šokti namuose.
„Netgi dabar, po tiek metų, aš dar nemoku nė trečdalio breiko judesių“, –atvirauja pašnekovas.
Šokėjas neslepia, jog susidomėjus didelio fizinio pasirengimo reikalaujančiu šokiu teko atlaikyti ir tėvų priekaištus – į traumomis galinčias pasibaigti sūnaus treniruotes ramiai žiūrėti turbūt negalėtų nė vienas tėvas ar mama.
Nors šiuo metu D.Fofonovas – vienas perspektyviausių hiphopo atlikėjų Lietuvoje, jis tikina breiko niekada nemesiantis ir nepamiršiantis.
Pernai pradėjęs aktyviai dalyvauti hiphopo čempionatuose Dima jau gali didžiuotis laimėjimais. Lietuvos čempionate patekęs į nugalėtojų trejetą panevėžietis prieš pusantro mėnesio grįžo iš Brėmene (Vokietija) vykusių pasaulinių hiphopo varžybų. Iš 100 toje pačioje kategorijoje savo pranašumą įrodinėjusių dalyvių Dmitrijus tapo 39-as.
Pirmą kartą tokio masto čempionate pasirodęs panevėžietis prisipažįsta sau kėlęs didesnius reikalavimus ir tikėjęsis patekti bent jau tarp trisdešimties geriausiųjų.
„Kai čempionatą stebi 6000 žiūrovų, tarp kurių daugiausia – profesionalūs hiphopo šokėjai, o vertina 12 narių komisija, pasirodymui skirta minutė scenoje virsta amžinybe. Užvaldo toks jaudulys, kad nebegali nieko galvoti, gelbsti tik įdirbis“, – pasakoja D.Fofonovas.
Griežtas treneris
Nors improvizuotam šokiui pagal iš anksto nežinomą muziką čempionato dalyviai teturi minutę, iš scenos, anot Dimos, išeinama visiškai išsekus. „Šokant tik ant kojų labai pavargsta raumenys, nes jie nuolat juda“, – svajojančius apie lengvą šokėjo karjerą perspėja Dima.
Tačiau, anot jo, jei breiko mokomasi dešimtį metų, hiphopui perkąsti pakanka ir metų.
„Net didelio talento tam nereikia – tik užsispyrimo ir klausymosi, išgirsti kiekvieną garsą“, – šokio subtilybes išduoda D.Fofonovas.
Maža to, anot jo, šokti hiphopą nereikia netgi salės – muzikos ritmu miklinti raumenis galima bet kur, nors ir parduotuvėje.
Valandų valandas hiphopą galintis šokti Dima mažiau nei prieš metus specialiai čempionatui subūrė panevėžiečių grupę „No game“. Į daugiau nei 10-ies šokėjų komandą patenka tik geriausieji, nemažai prakaito išlieję Dimos vedamose hiphopo treniruotėse.
Vaikinas pripažįsta ypatingą dėmesį skiriantis treniruočių lankomumui. Kad svajojantieji nustebinti aplinkinius gatvės šokiu suvoktų, jog kiekviena treniruotėje praleista minutė įgyja aukso vertę, Dima griebiasi tam tikrų mokymo metodų.
„Per kiekvieną treniruotę mokau naujų judesių. Nebūsi – nemokėsi, vadinasi, nepateksi į grupę, neišvažiuosi į čempionatą. Nors hiphopo pagrindas – judesių improvizacija ir originalumas, bet pagrindas turi būti“, – aiškina pašnekovas.
Dmitrijui hiphopas jau tapęs gyvenimo būdu ir vienu didžiausių malonumų. Vaikinas tikina, jog netgi treniruotės jam yra ne alinantis darbas, o atgaivą sielai teikiantis užsiėmimas.
Šoks ir senatvėje
Panevėžyje nišą savo šokiui suradęs Dima neslepia vis dėlto gimtajame mieste neužsibūsiantis. Kauno technologijos universiteto Panevėžio institute įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę jaunuolis nuo rudens tęs magistrantūros studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Jau keletą mėnesių sostinėje gyvenantis D.Fofonovas išduoda turintis planų ir ten įkurti savo šokių grupę, o treniruoti panevėžiečius iš Vilniaus važinėsiantis savaitgaliais.
„Tačiau sostinėje grupę kursiu tik savo malonumui. Ten didžiulė konkurencija, hiphopo treneriai tik iš šokio ir gyvena, jie turi daugiau patirties už mane“, – mano D.Fofonovas.
Vaikinas pripažįsta simpatijas Vilniui jaučiantis ir dėl ten nuolat verdančio vyksmo. Šokėjas neslepia – vargu ar be treniruočių rastų ką daugiau veikti Panevėžyje per vasaros atostogas.
Dimos teigimu, pasaulyje yra daug puikių hiphopo šokėjų, dirbančių netgi nesusijusius su muzika darbus, o šokis jiems – atsipalaidavimo būdas, gyvenimui suteikiantis ryškių spalvų.
„Taip bus ir man. Šokis mane dar labai ilgai persekios. Pažįstu šokančių ir 40-mečių, o kartą per televizorių mačiau kuo puikiausiai breiką sušokusią senutę – veidas raukšlėtas, o šoko kaip jaunuolė!“ – žavėjosi Dima.
Jaunuolis savo ateitį sieja su inžinerija. Manantiesiems, kad jo pasirinkta specialybė ir šokis – visiškai nesusiję dalykai, D.Fofonovas pasiryžęs įrodyti kitokią tiesą.
Vaikinas abiejose jam svarbiose srityse įžvelgia kūrybą.
„Mane visada traukė braižyba, todėl baigęs vidurinę ir pasirinkau inžineriją. Argi projektuojant gaminį nereikia kūrybos ir improvizacijos, kaip ir šokant hiphopą?“ – pabrėžė Dmitrijus.
Nesidomi net tėvai
D.Fofonovas apgailestauja, kad jį pakerėjusiam hiphopui lietuviai tampa abejingi. Kai prieš keletą metų panevėžietis pradėjo mokytis pirmųjų šio šokio judesių, jo pasirodymai gatvėje ar kitose viešose vietose sulaukdavo kur kas didesnio praeivių susidomėjimo nei dabar. Kodėl taip yra, Dima neranda atsakymo.
Tačiau, anot jo, nuvažiavus į bet kurią Vakarų Europos šalį hiphopo judesiai tampa raktu į užsieniečių širdis.
„Svetimoje šalyje gali būti ir visiškai vienas, bet pakanka gatvėje parodyti, kad tu šoki hiphopą, ir sulauki didžiulio palaikymo. Praeiviai ploja, šypsosi, sveikinasi – šokis padeda rasti bičiulių“, – pasakojo D.Fofonovas.
Lietuvoje netgi sušokus prekybos centre žmonės praeina abejingais „geležiniais“ veidais.
Ir šią, ir praėjusią vasarą Dima su komanda hiphopą demonstravo Laisvės aikštėje, paleidę atsineštą magnetofoną. Keisčiausia, anot jo, kad sudominti nepavyko netgi jaunimo.
„Palaikymo – jokio, o prieš 6-erius metus minios suplūsdavo pažiūrėti“, – pastebi pašnekovas.
Nesulaukus visuomenės palaikymo, Dimos nuomone, pradedantiesiems šokėjams sunku siekti geresnių rezultatų. Juo labiau kad netgi už hiphopą šokančių vaikų treniruotes mokantys kai kurie tėvai numoja ranka į savo atžalų pirmąjį pasirodymą.
„Be abejo, savo vaikus mokysiu šokti. Tai kur kas geriau, nei leisti jiems drybsoti prieš televizorių su traškučių pakeliu. Nors, kaip mano tėvai negali klausytis šiuolaikinės muzikos, gal ir man nepatiks tai, ko klausysis mano vaikai. Ką gali žinoti, ko dar ateityje prikurs?“ – pripažįsta D.Fofonovas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
D.Liberio nuotr. Anot Dimos, šokiui nėra amžiaus ribos –
breiką suraito netgi senutės.
