Jaunatviška, visada skubanti, kiekvieną miesto Savivaldybėje sutiktą kolegą pasveikinanti malonia šypsena – solidžios valdininkės vaidmuo Kultūros ir meno skyriaus vedėjai Loretai Krasauskienei netinka. Kaip ir nieko nereiškia paskutinę liepos dieną praėjęs jubiliejus, gausybėje puokščių paskandinęs erdvų kabinetą. Metų skaičiuoti taip ir neišmokusi moteris sako dabar jau turinti svarbiausią – mokėjimą laimę rasti mažuose kasdieniuose dalykuose.
Gimtadienių nemėgsta
Liepos 31-oji būtų atėjusi ir praėjusi, nes gimtadienio Loreta niekada nei laukia, nei bijo. Tiesiog nuo pat vaikystės šios šventės nesureikšmina. „Gimtadieniai man niekada nepatiko, jų laukdavau nebent vaikystėje, – šypsosi moteris. – Ne todėl, kad jausčiau metų tėkmę, gimtadieniai man nepatiko ir kai buvau šešiolikos. Ir keturiasdešimt nieko nereiškia, nesijaučiu nei pasenusi, nei kažkokią ribą priėjusi.“ Pamiršti gražios progos šiemet neleido kolegos, o savaitgalį ją dar kartą primins į namus susirinkę artimiausi draugai.
L.Krasauskienė sako, kad geriausia, ką dovanoja bėgantys metai, – vidinė ramybė ir gebėjimas džiaugtis mažais dalykais. Būdama dvidešimties vargiai moki pasijusti laiminga gerdama rytinę kavą iš draugės dovanoto puodelio. Ir tikrai nesugalvoji parašyti draugei žinutės, kad ją prisimeni ir dėl to jautiesi laimingas. „Kol esi jaunas, išgyveni ir vidinių chaosų, ir tarsi nežinai, ko iš gyvenimo nori, – neslepia moteris. – Dabar sutarimo su savimi nepalyginti daugiau.“
Rinktųsi karjerą
Beveik penkerius metus miesto Savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjos pareigas einanti L.Krasauskienė prisipažįsta, kad jei reikėtų save priskirti prie šeimos ar karjeros moterų, būtų teisingiau pasirinkti antrąjį variantą. Galbūt kaltas jos charakteris, tačiau dalyti savęs moteris nemoka: atėjusi į darbą pamiršta namų reikalus, o namiškiams niekada nepasakoja apie darbo rūpesčius. „Daugybę kartų esu prisižadėjusi per pietų pertrauką sutvarkyti asmeninius reikalus, kam nors paskambinti, bet pasinėrusi į darbus visada pamirštu, – juokiasi valdininkė. – Nors namie ir laukia daugybė buities rūpesčių, darbe niekada apie tai negalvoju. Pasineriu į darbus – ir manęs tarsi nėra.“
L.Krasauskienė tikina labai skeptiškai vertinanti pasakojimus, kad moterys ir pasiekia profesinių aukštumų, ir su vaikais pažaidžia, ir daugybei pomėgių laiko atranda. „Suderinti neįmanoma, – įsitikinusi pašnekovė. – Jei daug laiko skiri darbui, nukenčia šeima, o būdama gera namų šeimininkė nepasieksi profesinių aukštumų.“
Du sūnus – dvidešimties Kiprą ir dvylikametį Austrių – turinti jaunatviška moteris pasakoja, kad metai, kol vaikai maži, tikrai nebuvo patys lengviausi. „Esu gimusi po Liūto ženklu, o šio ženklo žmonėms vaikai labai svarbūs, – prisipažįsta L.Krasauskienė. – Kai turi mažų vaikų, jiems atiduodi labai daug energijos, tarsi negali visiškai būti pati savimi. Tikriausiai vaikai ir auga taip greitai todėl, kad iš tėvų semiasi labai daug energijos.“ Pirmą kartą mama Loreta tapo būdama dvidešimties, tačiau kalbos, kad eidama gatve su vyresniuoju sūnumi atrodo kaip su kavalieriumi, jos neįtikina. „Matosi, kiek kiekvienam žmogui metų“, – juokiasi pašnekovė.
Barasi mažiau
Retus vardus sūnums Loreta sako davusi norėdama, kad vienoje klasėje nesimokytų keli vienodai šaukiami vaikai: „Man gražu, kai žmogus turi išskirtinį vardą, – išduoda. – Mūsų laikais klasėje būdavo trys Loretos, trys Daivos, todėl mokytojai vadindavo pavardėmis. Žinau, kad žmonėms patinka būti vadinamiems vardais, todėl pykstu ant savęs, kad nesugebu visų įsiminti.“ Vyresnėlis L.Krasauskienės sūnus darbuojasi Anglijoje. Moteris prasitaria, kad ne visada tėvai pritaria vaikų sprendimams, tačiau nieko nepadarysi – kiekvienas vadovaujasi savo galva.
Laikas, praleidžiamas su jaunėliu sūnumi, metams bėgant darosi vis įdomesnis. Seniau nevengdavusi pakelti balso dėl neplautų indų ar nevalytų dulkių, bėgant metams L.Krasauskienė išduoda tampanti kantresnė. „Pradėjau galvoti, kad jei kasdien baruosi, niekam kitam laiko ir nelieka“, – šypteli pašnekovė. Reiklia vadove save vadinanti Kultūros ir meno skyriaus vedėja įsitikinusi, kad dirbant su žmonėmis daugiau pasiekti ne griežtumu, o gerumu. Kelti balsą ant skyriaus darbuotojų minčių nekyla – visi jie suaugę žmonės.
Kartais „išsikrauna“
Visada energinga ir besišypsanti L.Krasauskienė tikina, kad kartais ir jai „nusėda baterijos“, todėl reikia vienatvės „pasikrauti“. Laiko darbams ir pomėgiams nuolat trūksta, todėl moteris neretai pasvajoja, kad padėtį išgelbėtų papildoma paros valanda ir aštunta savaitės diena. Neseniai apsilankius Lotynų Amerikoje teko nustebti, kad žmonės ten dar moka gyventi lėtai. „Sėdi žmogelis ant sulūžusios kėdės ir mojuoja praeiviams, ir niekur jis neskuba, – stebisi L.Krasauskienė. – Iš pradžių toks lėtas gyvenimo tempas net nervina, keista, kai paprašius kokios paslaugos reikia laukti pusvalandį. Pasijunti kaip laiko mašina nublokšta atgal, kai gyvenimas ir pas mus buvo lėtas. Nors kitų Europos šalių žmonės juokiasi iš mūsų gyvenimo tempo, nes jie gyvena dvigubai greičiau.“
L.Krasauskienei labiausiai gaila buities darbams sugaišto laiko. „O beprasmiškiausia – gaminti valgyti: dirbi dirbi, visi pavalgė, dar indus išplovei, ir vėl iš pradžių. Ir taip visą dieną, – baisisi moteris. – Esu iš tų žmonių, kuriems reikia pasiekti rezultatą, o buities darbuose jo nematyti. Man visada patinka turėti tikslų, kai juos pasiekiu, jau turiu naujų. Kitaip gyventi negalima, tik tobulėjant. Man patinka ne tik tobulėti pačiai, bet ir stebėti, kaip tai sekasi šalia esantiems žmonėms.“
Renginiai – ne šventė
Kad ir kaip trūktų laiko, moteriai jo visada užtenka mėgstamiausiam užsiėmimui – skaityti knygas. „Turiu pomėgį braukyti knygas, visada pasibraukiu patikusią mintį, – išduoda L.Krasauskienė. – Todėl ir knygas reikia pirkti, nes bibliotekos juk nebraukysi. Kas mėnesį pirkdavau po knygą, niekad neskaičiavau, kiek jų sukaupiau, tačiau kur dėti nebeturiu.“ Pradėjusi nerimauti dėl pomėgio pasibraukti įstrigusią mintį L.Krasauskienė nusiramino perskaičiusi psichologo paaiškinimą, kad toks pomėgis nereiškia jokio rimto sutrikimo.
Didelių, daug žmonių sukviečiančių švenčių L.Krasauskienė nemėgsta. Sako pasidariusi kaip ligonis – į šventes ne tik Panevėžyje, bet ir kituose miestuose einanti ne atsipalaiduoti, o profesionalia akimi ieškoti trūkumų ir semtis gerų idėjų.
Birutė KRONIENĖ
D.Liberio nuotr.„ Keturiasdešimt nieko nereiškia. Metų
skaičiuoti nemoku“, – šypsosi jaunatviška Kultūros ir meno skyriaus vedėja
L.Krasauskienė.
