Beveik dvi savaites Pajuostyje dislokuotam Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo motorizuotajam pėstininkų batalionui (MPB) vadovaujantis majoras Nerijus Stankevičius Lietuvos kariuomenėje – jau keturiolika metų. Karininkas nesigaili nė vienos tarnyboje praleistos minutės, nors ne visuomet viskas ėjosi lengvai. Būti karininku N.Stankevičius apsisprendė dvyliktoje klasėje. Šalies saugumo klausimais besidomintį septyniolikmetį tam paskatino politinė situacija ir patriotiniai jausmai.
Pasirinkęs neabejojo
Prisiminęs pirmuosius karjeros žingsnius, trisdešimt dvejų metų N.Stankevičius sako, kad dvyliktą klasę baigdamas dvejojo dėl savo pasirinkimo. Tačiau pasiryžo, įstojo į Lietuvos karo akademiją ir atgal nebesidairė.
„Sportavau, visuomet traukė tokie vyriški dalykai. Karininko profesija atrodė paslaptinga, nemonotoniška. Be to, Lietuva nepriklausomybę buvo atgavusi tik prieš ketverius metus, tad susidariusi politinė situacija, o galbūt ir tėvų auklėjimas, žadino manyje patriotizmą: rūpėjo valstybės saugumo, gynybos klausimai. Atrodė, kad labai garbinga ir patriotiška ginti Tėvynę. Galbūt tie žodžiai kitiems skamba banaliai, bet juk Tėvynė – kiemas, kuriame augau, takas, kuriuo ėjau į mokyklą, namai, šeima… Neįmanoma to nemylėti. Ir baisu, jei viskas kam nors kitam atitektų – norisi būti laisvam ir laimingam“, – pasakojo „Sekundės“ pašnekovas.
Pasak N.Stankevičiaus, pirmoji patirtis karinėje mokykloje jo neišgąsdino, tik buvo neįprasta nauja dienotvarkė – pagal komandą keltis, valgyti, mokytis, eiti miegoti. Vyriškiui nebuvo miela ir likusi specifinė posovietinė tvarka, sovietmečiu rengtų karininkų dėstymo metodai.
„Nesakau, kad buvo blogai, bet buvo tikrai kitaip nei dabar, kai viskas stipriai pasistūmėję į priekį. Tačiau dėl pasirinkimo, ar jis teisingas, ar ne, niekada nedvejojau. Net jei visą savo karjeros kelią, kuris tikrai nebuvo lengvas, būčiau žinojęs iš anksto, apsisprendimo nekeisčiau – nesigailiu nė vienos Lietuvos kariuomenėje praleistos minutės“, – tvirtino Karaliaus Mindaugo MPB vadas.
Kepurėmis neužmėtytų
Apie, rodos, dažno lietuvio primirštą patriotinį atsidavimą gimtinei karininkas drąsiai kalba ir šiandien. Skeptikams ar pesimistams, kurie nesigilindami į šalies situaciją ir įvykius pasaulyje kritikuoja karinį rengimą Lietuvoje ar karių dalyvavimą tarptautinėse misijose, N. Stankevičius siūlo į viską žvelgti kiek plačiau atmerktomis akimis.
„Kiekvienas pilietis turi pareigą – ginti Tėvynę. Politikai sprendžia, kokiu būdu tai turime daryti. Jei esame NATO dalis, valstybę giname kolektyviniu būdu: įsipareigojame remti ir ginti aljanso nares, jos įsipareigoja ginti mus. Ir jei kiltų tiesioginė karinė grėsmė Lietuvai, niekas mūsų kepurėmis neužmėtytų – viena vertus, mes, kariai, esame mokomi, kaip kovoti ir su pranašesniu priešininku, antra vertus, tiesiog neįmanoma „užmėtyti“ visų aljanso šalių“, – įsitikinęs majoras.
Karaliaus Mindaugo MPB vado teigimu, lietuviai yra vieni iš geriausiai parengtų karių. Ir manyti, kad neseniai šalį sukrėtusi taikos palaikymo misijoje Afganistane dalyvavusio lietuvio mirtis yra beprasmė, yra neteisinga.
„Jis kovojo ir žuvo už mūsų vertybes ir idealus: kad tokios blogybės, kaip tarptautinis terorizmas, nelegali prekyba ginklais, tarptautinis organizuotas nusikalstamumas nepasiektų mūsų šalies. Manau, kad daug efektyviau su tokiomis grėsmėmis kovoti kuo toliau už savo valstybės sienų. Jei visa tai atkeliautų į Lietuvą, kovoti jau būtų kur kas sudėtingiau“, – tikino N.Stankevičius.
Kol kas karininkas pats nėra dalyvavęs nė vienoje tarptautinėje taikos palaikymo misijoje, tačiau, jo teigimu, tai tik laiko klausimas.
„Ir Balkanų regione, ir Afganistane tarnaujančius karius esu lankęs daugybę kartų, tačiau dar nedalyvavau tarptautinėje operacijoje – taip susiklostė tarnyba. Bet į misiją tikrai vyksiu. Aišku, galvočiau apie grėsmę, ypač atsakomybę prieš artimuosius, šeimą. Tačiau esu įsitikinęs, kad pirmiausia pačiam reikia savo gyvybe rūpintis, o tada padės ir Dievas“, – kalbėjo N.Stankevičius.
Reikia būti lyderiu
Karaliaus Mindaugo MPB vado nuomone, ne kiekvienas gali būti geras karys ar karininkas. Svarbiausia, kad juo tapti norintis žmogus niekada nepultų į kraštutinumus, būtų harmoninga asmenybė, o reikiamus fizinius duomenis ir kovotojo įgūdžius galima išugdyti.
„Geras karys tas, kuris moka realiai vertinti situaciją, yra ramių nervų, tvirto būdo, nepanikuojantis, sąžiningas, draugiškas, moka dirbti su komanda, o ji turi veikti kaip laikrodžio mechanizmas. Drąsa reikalinga, tačiau ji turi būti pagrįsta – pramuštgalvis netoli tenueis. Karininkas turi mokėti dirbti su žmonėmis: jis turi būti formalus vadas ir neformalus lyderis“, – teigė N.Stankevičius.
Anot pašnekovo, vyrui kariu būti lengviau, tačiau yra sričių, kuriose moterys nė kiek nenusileidžia, netgi viską atlieka kruopščiau, atidžiau nei stipriosios lyties atstovai. Tačiau beveik pusė savo gyvenimo kariuomenei atidavęs vyriškis į šią sritį savo žmonos neįtraukė. N.Stankevičius vedė prieš ketverius metus. Jo bendraamžė gyvenimo draugė Rasa yra valstybės tarnautoja.
Moteris ir po keleto dienų trejų metukų gimtadienį švęsiantis poros sūnus Leonardas po rotacijos į Panevėžį paskirto vyro ir tėvo laukia Vilniuje.
„Nėra lengva susitaikyti su karininko šeimos gyvenimu. Esu ne tik karys, bet ir tėvas, vyras. Rotacija visuomet tampa iššūkiu mūsų šeimai, tačiau atstumai dabar nebeatrodo tokie jau dideli – į namus sugrįžtu gal ne kasdien, bet savaitgaliais, tik radęs laisvesnio laiko“, – kalbėjo majoras.
Bataliono vadas patikino Panevėžyje apsipratęs: „Miestas gražus, tvarkingas, švarus, tokia ir turi būti Aukštaitijos sostinė. Daug bendrauti su žmonėmis dar neteko, tačiau panevėžiečiai padaro tvirtai ant žemės stovinčių realistų įspūdį.“
Šeima nukentėtų
Paprašytas palyginti šeimai ir darbui skirtą laiką, N.Stankevičius užtikrino: šiuo atžvilgiu šeima nukentėtų. Karininkas yra dirbęs Latvijoje, Estijoje, tad namus yra tekę palikti net metams.
„Norint, kad vaikas augtų laimingas, turi būti pilna šeima: vieno nario nėra – prasideda destrukcija. Galbūt Leonardas dar nesupranta, kodėl aš nesugrįžtu kas vakarą, tačiau visada klausia, kur būnu. Žmonai, kaip ir kiekvienai moteriai, taip pat reikia dėmesio, bendravimo. Pradėjom draugauti, po ketverių metų tuokėmės. Rasa matė kone visą mano karjeros kelią, žinojo, koks yra karininko gyvenimas. Tačiau žinojimas ir yra tik žinojimas, su daug kuo susitaikyti nėra lengva. Ir mums ne visada buvo lengva“, – prisipažino bataliono vadas.
Pasak majoro, nebūdamas statistinis šeimos vyras, jis ir žmonos nereikalauja sėdėti namuose.
„Nemanau, kad moteris turi būti namų šeimininkė ir, paruošusi vakarienę, laukti vyro. Šeimos vertybės priklauso nuo tarpusavio susitarimo. Abu su Rasa turime savus pomėgius, darbą, kartais į namus pareiname pavargę. Nedarau taip, kad grįžtu, atsiverčiu laikraštį ir laukiu, kol mane aptarnaus – pats galiu ir valgyti pagaminti, ir susitvarkyti“, – tikino N.Stankevičius.
Savo kailiu patyręs daugelį karininkui pateiktų gyvenimo iššūkių, bataliono vadas sako, kad jo pėdomis panorusiam sekti Leonardui tektų rimtai su tėvu pakalbėti.
„Sūnus pats rinksis, nieko neversiu ar neatkalbinėsiu. Tik pasakyčiau, kad karininko profesija nelengva – dažnai šeima būna toli, tenka vykti į „karštus taškus“, patiriama emocinė įtampa. Leonardo tiesiog rimtai paklausčiau, ar jis realiai vertina iššūkius, kuriuos teks patirti, ar iš tiesų suvokia, kad to nori“, – sakė majoras.
Mėgsta šokti
Didžiąją laiko dalį darbui skiriantis N.Stankevičius „Sekundei“ prisipažino, kad nebūtų didžiulė tragedija, jei tektų kariuomenę palikti. Mykolo Romerio universitete įgijęs viešojo administravimo magistro diplomą, Vilniaus universitete – tarptautinių santykių magistro laipsnį karininkas pasirinktų atitinkamą profesiją – administravimo ar diplomatinį darbą.
„Esu karys, tad savo galimybes ir riziką įvertinau iš anksto: sutrikus sveikatai ar dėl kokių nors kitų priežasčių galėčiau dirbti ir civilį darbą. Todėl ir studijavau dviejuose universitetuose. Galbūt kurčiau savo verslą. Esu jaunas ir į vieną sritį nenoriu būti įsikibęs – pasaulį reikia kur kas plačiau matyti, patirtis ir žinios niekada netrukdo“, – tikino pašnekovas.
Bataliono vado teigimu, nors ne itin daug, tačiau laiko lieka ir laisvalaikiui. Po darbo N.Stankevičius mėgsta sportuoti, keliauti ar žiūrėti filmus.
„Vienas iš mano pomėgių – sportiniai šokiai. Lietuvos karo akademijoje turėjome šokių kursą ir man labai patiko, todėl vėliau lankiau privačias pamokas, šokome drauge su žmona. Laisvalaikiu mėgstu keliauti: jei tik leidžia finansai, su šeima visuomet stengiamės ištrūkti iš Lietuvos ir pakeliauti po Azijos, Europos šalis. Dažniausiai patys pasirenkame maršrutą, vengiame turistinių, „viešbutinių“ vietų: keliaujame po nuošalesnes gyvenvietes, kaimus, bendraujame su vietiniais gyventojais, ragaujame jų maisto“, – kalbėjo majoras.
Karaliaus Mindaugo MPB vadas domisi ir kinu. N.Stankevičiui patinka įvairūs, stiprų emocinį įspūdį padarantys filmai – tokie kaip „Bulvarinis skaitalas“, „Nuodėmių miestas“, „Lok, stauk arba šauk“, „Šokėja tamsoje“. „Žiūriu nuo veiksmo, komedijos iki rimtų filmų, tik nepatinka pigūs, popsiniai, holivudiniai. Nežiūriu ir rusiškų, karinių“, – pasakojo karininkas.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. N.Stankevičius pirmą kartą vadovauja tokio
lygio kariniam vienetui – Karaliaus Mindaugo motorizuotajam pėstininkų
batalionui.
