Traukė kaip vanagą
Žaliosios girios apsuptame Stumbriškio kaime įsikūrusi Janina Zubavičienė prisiminimais dažnai nuklysta į laimingiausią gyvenimo trisdešimtmetį, kurį likimas lėmė pragyventi su vienu žymiausių šalies ornitologų, pirmuoju Lietuvos gamtos inspektoriumi Teofiliu Zubavičiumi. Kruopščiai saugomose nuotraukose, tuometės spaudos leidinių iškarpose – nepaprastai savo darbą mylėjusio gamtininko gyvenimo akimirkos. Daugumoje jų įamžinta didžioji jo meilė – Žuvinto ežeras ir jo paukščiai.
Teofilio Zubavičiaus vardas nuo Žuvinto neatsiejamas nuo 1937 metų, kai rezervatą įkūręs profesorius Tadas Ivanauskas pasikvietė jauną gamtos mylėtoją dirbti paukščių ir kitokios ežero gyvybės sergėtoju. T.Zubavičiaus pastangomis buvo sudaryta Žuvinto gulbių populiacija, į Lietuvos paukščių sąrašą įrašyta daugelis pirmą kartą mūsų krašte pastebėtų sparnuočių.
„Negi aš kaltas, kad mane prie laukinių paukščių traukia labiau nei vanagą“, – prisiminimuose rašo T.Zubavičius. Pasvalio rajone šalia Žaliosios girios ir Pyvesos pakrantės augęs T.Zubavičius dar būdamas vaikas jautė nenumaldomą norą pažinti gamtą. Jį ypač viliojo paukščiai.
Spaudoje radęs gamtininko T.Ivanausko adresą išdrįso parašyti jam laišką. 1931 metais T.Zubavičius gavo profesoriaus atsakymą ir siuntinėlį su 34 paukščių žiedais. Jaunuolis žiedavo kregždes, zyles, gandrus. Ilgokai atrodė, kad darbas dirbamas veltui ir tik gerokai vėliau entuziastingą gamtininką pradėjo pasiekti laiškai iš egzotiškiausių kraštų, kai žmonės rasdavo jauno Panevėžio batsiuvio žieduotą paukštį.
Panevėžį T.Zubavičius paliko 1937 metais, kai gavo T.Ivanausko kvietimą tapti pirmuoju Lietuvoje gamtos apsaugos inspektoriumi ir dirbti Žuvinte. Krimsti gamtos mokslų T.Zubavičiui neteko jokiame universitete, jis buvo savamokslis ornitologas. Tačiau profesorius T.Ivanauskas jį laikė ištikimiausiu savo mokiniu.
Gyvybė viena
Prieš penkiolika metų vyrą palaidojusi J.Zubavičienė ir šiandien negali atsistebėti šio žmogaus gerumu ir atsidavimu darbui.
„Dvidešimt septynerius metus pragyvenome ir susibarti neteko, toks šis žmogus buvo geras. Jei supykdavau, jis iškart ramindavo sakydamas, kad pyktis kenkia moterų grožiui, – prisimena garbaus amžiaus moteris. – Kol su juo negyvenau, nemokėjau taip vertinti gamtos, nesisaugodama galėdavau ir vabalą užminti, ir gėlę nuskinti.“
Sumaniusi pasimerkti puokštę J.Zubavičienė vis prisimena labai dažnai vyro kartotą posakį: „Gyvybė žemėje yra viena. Visi nori gyventi – ir žmogus, ir paukštis, ir augalas.“ „Ir nebeskinu, pagalvoju – tegul žydi, – sakė Žaliosios girios apsuptyje gyvenanti moteris. – Prisimenu, kaip vyras džiaugdavosi, kad ir mane išauklėjo, kad tapau gamtos mylėtoja.“
Sutiko padėti
Moteris neslepia, kad gamtininkas T.Zubavičius nebuvo didžioji jos gyvenimo meilė. Palaidojusiam žmoną gamtininkui į akį krito netoli savo tėviškės Pasvalio rajone gyvenanti Janina Miknytė, tačiau mergina pasakoja į aštuoniolika metų vyresnį, sūnų ir dukrą auginusį našlį nežiūrėjusi kaip į kavalierių.
„Net nežinau, kas jam mane prirodė. Kaip šiandien prisimenu – Zubavičius pasiskundė, kad labai sunku vienam gyventi, ir paprašė manęs padėti“, – į atmintį nuklysta pašnekovė. „Kuo gi aš tau, dėde, padėsiu“, – tąkart atsakiusi mergina. Tačiau netrukus pamačiusi, kad Zubavičius išties labai geras žmogus, Janina už jo ištekėjo ir išvažiavo gyventi prie Žuvinto ežero. Kalbėdama apie savo gyvenimą moteris sako apgailestauti galinti tik dėl vieno – kad Dievas nedavė vaikelio.
Padėjo žieduoti
Moteris tapo artimiausia vyro pagalbininke, išmoko pažinti ir žieduoti paukščius. J.Zubavičienė džiaugiasi pažįstanti kiekvieną į kiemą atskrendantį sparnuotį, skirianti jų balsus. Tačiau pamėgdžioti taip, kaip tai sugebėjo vyras, jai nepavyksta. Šis visus paukščius švilpaudamas mokėjo prisikviesti, atrodė, kad su jais puikiausiai susikalba.
Kartą nutiko labai juokingas atsitikimas, kai su žmona po mišką vaikščiojęs gamtininkas pamatęs grybautojas pasislėpė už medžio ir ėmė kukuoti. J.Zubavičienė prisimena negalėjusi sulaikyti juoko, kai grybautojos sunerimo: gegutės kukavimas rudenėjant – blogas ženklas.
Ne kartą J.Zubavičienei per kūną ėjo šiurpuliai pamačius, kaip vyras be jokios baimės plikomis rankomis čiumpa gyvatę ir ramiai nešasi bejėgį roplį.
J.Zubavičienė prisimena vyrui niekada nepriekaištavusi, kad jis labai daug laiko skirdavo darbui ir buvo tiesiog suaugęs su Žuvinto ežeru. Ne veltui savo atsiminimuose apie T.Zubavičių profesorius Česlovas Kudaba rašė: „Jis pirmasis Žuvinto darbuotojas ir pirmas jo veteranas. Jis tas, kuriam daugiausia Žuvintas paslapčių patikėjo.“
Plačiau skaitykite liepos 28 d. „Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. „Kiekvienas
žodis apie vyrą man atrodo parašytas aukso raidėmis“, – sako gamtininko našlė.
