Daugiau nei pusę amžiaus neblėstanti meilė ir begalinis rūpestis vienas kitu yra tikrasis laimės receptas. Tokią gyvenimišką išmintį dėsto šešias dešimtis metų nedidukėje, prie geležinkelio besiglaudžiančioje trobelėje skaičiuojantys Ona ir Domininkas Tunkevičiai. Nei išgyventa trijų vaikų netektis, nei kas žingsnį apie save primenanti negalia senjorams netrukdo tarsi burtažodį kartoti – mes laimingi, ir vakarus trumpinti ne prilipus prie serialų, o pliekiant „karusę“ ar užtraukiant per kelių trobų kaimą nuaidinčią dainą.
Kaimo „deimančiukai“
Patys tikriausi kaimo „deimančiukai“, – nusprendžia bent kartą apsilankiusieji pas 83-ejų Onutę ir devyneriais metais vyresnį Domininką Tunkevičius.
Jų trobelė pamiškėje iš tolo patraukia užklydėlio į atokų Virsnų kaimą akį – žydintys gėlynai, pūpsantys akmeniniai grybukai ir ideali tvarka jaukiame po obelų šakomis besislepiančiame kiemelyje taip ir masina praverti vartelius.
„Mano arklį atiduokit“, – siekdama lazdos pašmaikštauja Onutė. Be dviejų savo palydovių lazdų O.Tunkevičienė – nė žingsnio. Savo kojomis tvirtai atsistoti ant žemės nebeleidžia susidėvėję abiejų klubų sąnariai. Kažkada jau buvo pasiryžusi netgi gultis ant operacinio stalo, bet kai pasidejavusi gydytojui vietoj padrąsinimo išgirdo tik šiurkštų atkirtį, apsisprendė, kad jokių chirurgų jau nereikia – gyvens taip, kaip likimas duos. Ir dėl to visai nesigaili, nors ir tenka ramsčiuotis iš karto dviem lazdomis.
„Trys draugės tokias operacijas darėsi. Nors už mane ir jaunesnės, bet visos jau po velėna“, – sako moteris. Sunkiai vaikštanti Onutė negali nestebinti savo atkaklumu: gėlynai išpuoselėti, tarp puikiai augančių daržovių nematyti nė žolytės.
„Vietoje negaliu nusėdėti – keliais ropoju, bet raviu. Kitų netrukdome – patys su seneliu viską pasidarome: ir sėjame, ir sodiname, ir ravime“, – raškydama žirnius lauktuvėms kalba O.Tunkevičienė.
Namuose – muziejus
Tunkevičių trobelėje akys raibsta nuo per gyvenimą prikurtų ir sukauptų Onutės rankdarbių. Virš kiekvienų durų dzinguliuoja iš spalvotų karoliukų šeimininkės suvertos užuolaidėlės. Anksčiau tokios puošusios ir langus, bet kad anūkams labai jau magėjo tuos karoliukus apžiūrėti. Ant lovų pūpso taip pat raudonais, rausvais, geltonais, baltais karoliukais siuvinėtų pagalvėlių kalnai. O.Tunkevičienė prisimena buvus vargo su jomis, mat karoliukus gaudavusi be skylučių – pačiai tekdavo dar ir jas badyti.
Namus O.Tunkevičienė išpuošusi pačios siuvinėtais kilimais. Jais ne tik sienos nukabinėtos, bet ir grindys išklotos. Netgi kiekviena kėdė pagražinta kilimėliais – siuvinėtais maišais. O kiek dar kojinių ir kitų grožybių slypi spintose, Onutė nė neskaičiuoja.
„Būdavo, pamatau kur kokį raštą, išsipaišau ir siuvinėju. Kilimą sienai per kelias dienas baigdavau. Tie rankdarbiai – neapsakoma atgaiva sielai. Anksčiau labai daug siuvinėdavau, megzdavau, dabar akys jau nebemato. Visiems išdalinu, ką esu sukūrusi“, – kilodama įvairiausiais raštais išmargintus kilimus pasakoja O.Tunkevičienė.
Nors akys nebeleidžia tokių įmantrybių kurti, ji savo talentą išnaudoja bent teptuku brūkštelėdama per Domininko nupintus krepšelius – išmargina juos įvairiausiomis spalvomis.
Suviliojo uniforma
Domininko krepšeliai žinomi toli ne tik savame kaime – ypač lengvučiai, pinti ne iš lanksčių karklo vytelių, o lazdyno karnų. „Gaspadorius“ neskaičiuoja nei kiek, nei kam juos išdalinęs. Tik širdį paglosto matant kaimynės gėlyne pūpsantį didžiulį paties pintą krepšį su gėlėmis.
„Liepos 16-ąją jau 62 metai, kaip abu gyvenam“, – meiliai žvelgdama į vyrą pasidžiaugia Onutė.
Nors Tunkevičiai sakosi serialų nemėgstantys žiūrėti, vietoj jų verčiau „karusę“ vakarais supliekiantys, tačiau juodviejų meilės istorija tiktų jaudinančio filmo siužetui.
Iš Obelių Rokiškio rajone kilusiai Onutei tebuvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt, kai atvykusi pasisvečiuoti pas dėdę į Virsnų kaimą sutiko Domininką. „Tunkevičius su ta savo geležinkelininko uniforma, žvaigždutėmis apkabinėta, suviliojo“, – pokštauja Onutė.
Tą girdėdamas Domininkas tik šypteli į barzdą: pogražė buvo – pakalbinau ir prilipau kaip musė prie medaus.
Plačiau skaitykite 2008 m. liepos 19 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Daugiau nei pusę am˛iaus dviese
pamiškėje prie geležinkelio gyvenantys Tunkevičiai kartoja esantys be galo
laimingi.
