Kas vyksta energijos rinkoje?
Dabartinę situaciją galima apibūdinti kaip nuolatinį energijos kainų kilimą. To priežastys yra globalios. Didėjanti paklausa, bet praktiškai nesikeičianti gavyba naftos sektoriuje lemia, kad žalios naftos kaina kyla. Dar prisideda geopolitinio nestabilumo veiksnys, t. y. „atliekamos“ naftos nėra, bet koks tiekimo sutrikimas, net ir labai mažų gamintojų, gali priversti rinką supanikuoti. Be to, pagrindinis didėjančios naftos paklausos „variklis“ yra besivystančios šalys, jose gana dažnai energija yra subsidijuojama, tad tų šalių vartotojai pabrangusios naftos dar nesulaukė.
Galiausiai naftos kaina kyla ir dėl to, kad krenta JAV dolerio vertė. Pasaulyje nafta prekiaujama atsiskaitant JAV doleriais, todėl, kai krenta dolerio vertė, naftos kaina kyla tam, kad pardavėjams būtų kompensuojamas JAV dolerio kurso kritimas.
Kodėl gi mums turėtų rūpėti žalios naftos kainos? Todėl, kad nafta dabar yra pasaulio energijos pagrindas, tad ir dujų, ir visų kitų (įskaitant branduolinę energiją bei alternatyviuosius energijos šaltinius) energijos šaltinių kainos yra susijusios. Kad ir kaip neįtikėtinai atrodytų – ne tik dujų ar benzino, bet ir malkų kainos ilgainiui seka naftos kainas.
Situacija energijos rinkoje yra sudėtinga, o vietinė valdžia turi ribotas poveikio priemones. Tačiau yra keletas sprendimų, kurie turėtų ilgalaikį teigiamą poveikį.
Kaip elgtis su šilumos kainomis?
Kadangi dujos yra pagrindinis šilumos energijos šaltinis, šilumos kainos daugiausia priklauso nuo to, kokia yra dujų kaina. Kadangi šilumos kainos reguliuojamos, be abejo, iškyla nesutarimai, kaip ją reikia skaičiuoti. Situacija, kai kaina nustatoma pagal sąnaudas, nėra tobula, tačiau ir pats kainų reguliavimo principas turi trūkumų. Kaina ir sąnaudos yra ir skirtingi dalykai, ir skirtingi dydžiai, todėl jų suvienodinimas, net ir geriausiu atveju, tėra apytikslis skaičiavimas.
Tačiau, kad ir koks netobulas kainų nustatymas pagal sąnaudas, toks technokratinis skaičiavimas yra nepalyginti geresnis, nei kainų nustatymas pagal politikų norus. Pažadėti, o ypač prieš rinkimus, politikai gali bet ką.
Įsivaizduokime, koks nors politikas pažada „kovoti“ dėl žemų šilumos kainų. Tikimybė, kad jo nepagrįsti pasiūlymai bus įgyvendinti, – labai maža. Tačiau tuomet politikas galės sakyti: matote – stengiausi, bet neleido kiti. Jei vis dėlto pavyktų, ir šilumos kainos būtų mažesnės nei savikaina, tuomet tai galima būtų pateikti kaip didelį žygdarbį žmonių labui. Nesvarbu, kad vėliau tie patys vartotojai turės mokėti dar daugiau, kad būtų padengti susidarę nuostoliai, nes įmonei reikėjo skolintis (už palūkanas), „apkarpyti“ investicijas ar infrastruktūros priežiūrą (išauga šilumos nuostoliai, o galų gale – ir kaina). Bet tai jau bus po rinkimų. Todėl neatsakingam politikui atsiveria nepralošianti strategija – žadėti sumažinti šilumos kainas.
Ne šilumos kainos dydis yra pagrindinė problema, o tai, kad jos suvartojame daug. To priežastis – seni, blogai apšiltinti namai, kurie šildo ne butą, o lauką. Todėl pats pirmasis, labiausiai pagrįstas ir ilgalaikis būdas sumažinti šilumos išlaidas – investuoti į savo būsto apšiltinimą ir šilumos taupymą.
Kas gi turėtų padaryti šią investiciją? Tie, kurie iš to turės daugiausia naudos, – patys gyventojai. Valstybės vaidmuo čia turėtų būti labai paprastas – netrukdyti.
Netrukdyti galima keliais būdais. Pirma, dirbtinai nemažinti šilumos kainos PVM lengvata. Antra – nesudaryti tokių sąlygų, kad kai kuriems gyventojams investuoti į apšiltinimą neapsimoka. Tokia situacija susidaro todėl, kad dėl kompensacijų už šilumą ir karštą vandenį dalies gyventojų išlaidos yra kompensuojamos valstybės, tad jie nepajaučia visų energijos brangimo pasekmių. Todėl visai nenuostabu, kad kompensacijų sistema jau ir šiaip sudėtingą procesą – grupei žmonių susitarti – apsunkina dar labiau. Kai negalima susitarti, niekas nieko nedaro, o namas ir toliau šildo lauką.
Šios dvi priemonės gali pasirodyti drastiškos, tačiau realybė yra tokia, kad ne žaidimai kainomis ir ne kompensacijos, o namo apšiltinimas yra pagrįstas būdas vieną kartą ir visiems laikams sumažinti šilumos išlaidas. Iš kur gyventojai tam ims pinigų? Turint galvoje, kad modernizacija kainuoja tik nedidelę dalį to, kiek kainuoja daugumos miestiečių butai, tokią investiciją galima finansuoti paskola. Grąžinti paskolą galima iš sumažėjusių išlaidų šilumai, padidėjusios (ar bent jau nenuvertėjusios) buto vertės. Galiausiai egzistuoja ir kitų inovatyvių sprendimų, pvz., padidinti daugiabutį vienu aukštu ir gautus pinigus panaudoti modernizacijai. Jei to negalima padaryti, nes taip neleidžia koks nors „planas“, tai turbūt aišku, kur tokio plano vieta.
Šilumos sektoriuje reikia nesudaryti sąlygų nevykti daugiabučių namų modernizacijai. Kai gyventojai mokės realią kainą už šilumą ir jaus realias pasekmes už savo sprendimus – investuoti ir taupyti ar laukti valdžios malonės, tuomet modernizacijos tempai turėtų ženkliai išaugti.
Ką daryti su degalų kainomis?
Dėl jau anksčiau minėtos situacijos energijos rinkoje degalų kainos išaugo visose šalyse, kuriose jie nėra subsidijuojami. Tačiau Europa pasaulyje šiuo atžvilgiu yra gana „unikali“ ir elgiasi visiškai kitaip – degalus apmokestina papildomu akcizo mokesčiu, panašiai kaip alkoholį ar cigaretes. Būtent dėl šio apmokestinimo net ir dabar degalai JAV yra perpus pigesni nei Lietuvoje.
Bet gal tai gerai? Juk jeigu Europoje degalai ilgą laiką buvo brangūs, tai dabartinis pabrangimas nėra toks skaudus? Remiantis tokiu mąstymu, reikėtų nedelsiant akcizais apdėti visas prekes, kurių kainos ateityje gali kilti. Žinoma, toks mąstymas yra klaidingas, kaip ir istoriškai aukštais akcizais apmokestinti degalai. Ypač turint galvoje, kad degalai dažnai naudojami ne kaip galutinis produktas, o kaip sudedamoji įvairių prekių ar paslaugų dalis.
Be abejo, gali atsitikti ir taip, kad net ir panaikinus akcizą augančios naftos kainos ar pasikeitusi kainodara „suvalgys“ akcizo sumažinimo efektą. Bet, kaip jau ir minėjau, akcizą mažinti reikia ne dėl to, kad kyla naftos kainos, o todėl, kad toks žingsnis pagrįstas visada.
Degalų sektoriuje privalu siekti akcizo degalams mažinimo ir naikinti nepagrįstus apribojimus importui tiek Lietuvos, tiek ES lygmeniu.
Ką daryti su elektra?
Bent jau netolimoje ateityje problemos dėl elektros tiekimo kils dėl labai paprastos priežasties – anksčiau uždaromos Ignalinos AE. Ignalinos AE neuždarymas 2009-aisiais nėra panacėja nuo visų problemų, tačiau tai yra didelis, veikiantis, ekonomiškai pasiteisinantis (aišku, dėl to, kad nereikia mokėti už pastatymo išlaidas) ir gerai nuo naftos kainų šuolių izoliuotas energijos šaltinis Lietuvoje.
Jei ES iš tikro yra susirūpinusi Lietuvos energetiniu saugumu, nerimauja dėl globalinio atšilimo, Rusijos įtakos ir kt., tuomet pakeisti žodžius popieriuje yra nepalyginti lengviau ir pigiau, nei žaibiškai nutiesti elektros tiltus ar pristatyti vėjo jėgainių. Galiausiai, jei pagrindinės problemos ES kyla dėl popierių, tuomet jai reikėtų rimtai susimąstyti, kas svarbiau – popieriai ar elektra.
Nepaisant to, kaip pasibaigs Ignalinos AE istorija, ši elektrinė neveiks amžinai, tad reikia mąstyti ir apie ateitį. Atsakymą į klausimą, iš ko gaminti elektrą – dujų, vėjo, atomo ar kt., geriausia palikti verslininkams. Atsakymas čia yra tik vienas – iš to, iš ko apsimoka. Ir ne tada, kai energijos gamybą nusprendžiama subsidijuoti ir taip sudaryti apsimokėjimo iliuziją, o tada, kai energiją galima pagaminti ir pirkėjams patiekti už patrauklią kainą rinkos sąlygomis. Kitaip gresia ekonominis absurdas – bandyti apsisaugoti nuo didėjančių elektros kainų, perkant dar brangesnę elektros energiją.
Be abejo, kol veikia Ignalinos AE, konkuruoti gali būti sunku, tačiau rinka tuo ir negailestinga – produktą reikia tiekti tada, kada jo reikia, o ne tada, kada nori pardavėjas. Lygiai taip pat visų rūšių nauji elektros gamybos pajėgumai gali būti suplanuoti pradėti veikti tada, kai nustos veikti Ignalinos AE. Laiko veiksnys čia svarbus dar ir todėl, kad nuo Ignalinos AE uždarymo iki naujos AE pastatymo susidaro neaiškus energetinės situacijos periodas. Jei tuo periodu bus atrasta, kaip gauti elektros už prieinamą kainą, tuomet iškart kyla klausimas, ar apsimoka statyti naują AE.
Nereikia pamiršti, kad elektros energiją įmanoma ir importuoti. Importo poveikis yra dvejopas. Viena vertus, jei atsiranda pigios importuojamos energijos, vietiniai elektros gamintojai gali nukentėti. Kita vertus, jei importas neįmanomas arba neapsimoka, brangi vietinių gamintojų elektra tampa ekonomiškai pasiteisinanti. Be abejo, kalbant apie naujas jungtis, nereikia pamiršti, kad jos irgi turi būti ekonomiškai pasiteisinančios, o jų pastatymo kaina įskaičiuojama į elektros energijos kainą. Kitaip tariant, išleisti milijardus statyboms, tam, kad būtų sutaupoma centus (jei iš tiesų pasiseks sutaupyti), nėra protinga.
Elektros energijos sektoriuje naudinga siekti Ignalinos AE darbo pratęsimo, tuo pat metu sudarant sąlygas naujiems, ekonomiškai pagrįstiems elektros energijos gamybos pajėgumams atsirasti. Panaikinti bet kokius trukdžius ekonomiškai apsimokančios elektros energijos importui, nediskriminuojant pagal kilmės šalį.
Žilvinas Šilėnas, LLRI vyresnysis ekspertas
* Šis komentaras – bendro
Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA
socialinio-pilietinio projekto „Seimo rinkimai 2008: ką turėtų padaryti naujoji
valdžia“ dalis.
