Uliūnų aerodromo angare, visai šalia Bistrampolio dvaro, slepiasi istorinis eksponatas. Tai dvisparnis lėktuvas atvira kabina. Panašūs skraido kino filmuose, vaizduojančiuose laiką, kai pilotų galvų nedengė gaubtas, o vėjyje plevėsavo baltas lakūno šalikas. Šis lėktuvas gimė Vinco Mikeliūno – įvairialypės, bet žavinčios paprastumu asmenybės – rankose. Po dvidešimties metų darbo tos pačios rankos orlaivį pakėlė į padanges.
Aukso amžiaus
romantika
Aviacijos aukso amžiumi V.Mikeliūnas vadina periodą po Pirmojo pasaulinio karo. Tai buvo didžiausių atradimų ir įspūdingiausių pasiekimų laikas. Dabar to meto orlaiviai dvelkia romantika. Kai prieš dvidešimt metų V.Mikeliūnui prailgo žiemos vakarai, jis sugalvojo konstruoti lėktuvą – tokį, kuris primintų dvidešimtojo amžiaus pirmąją pusę. Iš pradžių tebuvo aišku, kad orlaivis bus dvigubais sparnais ir atvira kabina. Vėliau gautos detalės ir kūrybinis procesas lėmė, kad laukiamas rezultatas – tai angliško „Tiger Moth“ (tigrinis drugys) replika. Visas jo pavadinimas – „De Havilland DH-82 Tiger Moth“. Replika vadinama tiksliai atkurta kopija, šiuo atveju – lėktuvo.
Originalo gimimo data – 1931 metai. „Pirmojo pasaulinio karo lėktuvai buvo stambūs, turėjo didelius motorus. Pasibaigus karui reikėjo mokyti naujus pilotus. Tais laikais irgi taupydavo benziną, o su didžiaisiais orlaiviais mokytis buvo brangu. Lakūnas konstruktorius Džefris de Hevilendas iki sukonstruodamas galutinį variantą ėjo klaidų ir ieškojimų keliu. Vėliau mokinio kabinoje buvo dedamas gaubtas, kad būsimieji karo lakūnai išmoktų aklai skraidyti. Uždengus gaubtą skridimas tolygus naktiniam“, – pasakojo istorinio lėktuvo replikos autorius.
Mokyklinio lėktuvėlio konstruktorius buvo drugelių kolekcininkas, tad visus sukurtus lėktuvus inžinierius pavadino drugių vardais. Pavyzdžiui, tigrinio drugelio pirmtakas buvo pavadintas „Gipsy Moth“ – čigonišku drugiu.
V.Mikeliūno atkurtas lėktuvo modelis buvo labai populiarus ir ketvirtajame dešimtmetyje tapo vienas masiškiausiai gaminamų orlaivių. Dar ir dabar visame pasaulyje yra išlikusių originalios gamybos šio tipo lėktuvų, jie restauruoti ir skraido, o reliktų savininkai buriasi į klubus, netgi leidžia savo periodinį leidinį.
Kai V.Mikeliūnas nusprendė pats sukonstruoti tokį lėktuvą, teko perskaityti ne tik žurnalus, bet ir didžiausias krūvas knygų – rusiškų ir angliškų. Nors baigęs dabartinį Kauno technikos universitetą, Panevėžio aeroklube ne vienus metus dirbęs vyriausiu inžinieriumi, perskaitęs daug techninės literatūros, V.Mikeliūnas ne kartą taisė ir tobulino savo kūrinį.
Būtent įvairūs perdirbinėjimai ir užėmė didžiąją laiko dalį. Netgi dabar „Tiger Moth“ replika baigta ne iki galo, nors nuo pakilimo tako pirmąkart lėktuvas atsiplėšė jau prieš dvejus metus. Kol kas juo skrista tik dvi valandas. Konstruktoriaus mėgėjo lėktuvas padangėse dar visai naujokas.
Prieš lipdamas į savo kūrinį pilotas apsivelka striukę, užsideda odinį šalmą, apsimauna pirštines. Odiniai drabužiai reikalingi ne tik dėl to, kad atviroje kabinoje šalta, oda apsaugotų ir kilus gaisrui.
Tapo sąskrydžio žvaigžde
Birželio viduryje Kėdainiuose įvyko savo lėktuvus darančių konstruktorių sąskrydis. V.Mikeliūno tigrinis drugelis buvo tikra renginio puošmena. Atkurtą tarpukario laikų lėktuvą galės pamatyti ir panevėžiečiai. Panevėžio aeroklubo viršininkas Bronius Zaronskis pakvietė patyrusį lakūną į aviacijos šventę, skirtą S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio metinėms. Liepos devynioliktąją nedideliame aukštyje praskrisiantis V.Mikeliūno lėktuvas labiausiai primins S.Dariaus ir S.Girėno laikų aviaciją. Lėktuvas nudažytas pagal autentiškus pavyzdžius. Jis mėlynai sidabrinis, o viename šone dar bus užrašytas lėktuvui duotas vardas – „Kregždė“.
Tai ne konstruktoriaus sumanymas: paukščių vardais buvo vadinami kai kurie tarpukario Lietuvos aeroklubo turėti orlaiviai, tarp jų ir „Tiger Moth“. Registracijos raidės taip pat sutampa su pirmosios „Kregždės“ raidėmis. Toks modelis Lietuvoje vienetinis, o atkurtų dvisparnių lėktuvų Lietuvoje yra keletas.
Susirinkę Kėdainiuose savadarbių lėktuvų konstruktoriai bandė skaičiuoti kolegas. Aviakonstruktorių klubui priklauso apie trisdešimt narių, tačiau V.Mikeliūnas spėja, kad garažuose dirbančiųjų ir nesirodančiųjų yra dar du kartus tiek.
Apie savo sumanymą kurti lėktuvą lakūnas pasakoja: „Rudenį, žiemą, kai skraidymų aeroklube būdavo maža, turėjau daug laisvo laiko. Klube buvo visos sąlygos: suvirinimo aparatūra, tekinimo staklės. Per trejus metus ir laivą pasistačiau.“
Laivybos ir aviacijos V.Mikeliū-nas griežtai neatskiria, buriavimas ir sklandymas – ta pati stichija, nes ir buriuojant, ir sklandant pasinaudojama oro srovėmis.
„O lėktuvą Paliūniškyje statydavau ilgais žiemos vakarais, vietoj meksikietiškų serialų, vietoj aludžių“, – juokauja konstruktorius mėgėjas.
Nuo aviacijos iki
birbynės
Netoli Panevėžio gimusio, didžiąją dalį gyvenimo šiame mieste praleidusio V.Mikeliūno vaikystėje galimybės įsitraukti į aviaciją buvo ribotos. Oro stichija traukė nuo pat mažens, dar būdamas berniukas V.Mikeliūnas pats išmoko gaminti aitvarus, puikiai nardančius danguje. Mokytis ką nors, susijusio su aviacija, nebuvo galimybių.
Gavęs šaukimą į sovietų kariuomenę, būsimasis lakūnas, tikėdamasis išvengti priverstinės tarnybos, išėjo į karo mokyklą: „Tada reikėdavo trejus metus tarnauti. Sakau, įstosiu į karo mokyklą, o paskui nusimuilinsiu. Pakui pamačiau, kad baigusiam suteiks laipsnį ir reiks dar dvidešimt dvejus metus tarnauti. Jei uždėjo tau dvi žvaigždutes ant antpečių, tai viskas. Aš nusiploviau, kai iki baigimo buvo likę aštuoni mėnesiai. Šiaip ne taip pavyko: išsivyniojau“, – prisimena sovietinę sistemą apgavęs V.Mikeliūnas.
Baigęs tuometį Kauno politechnikos institutą, absolventas grįžo į Panevėžį, įsijungė į aktyviai pradėjusį veikti aviacinį sporto klubą. Iš pradžių mokęsis skraidyti, vėliau pats tapo mokytoju. Panevėžio aeroklube jis keturiolika metų dirbo instruktoriumi, mokė naujokus sklandyti. Dabar kai kurie jo mokiniai pilotuoja boingus, tarnauja Lietuvos karinėse oro pajėgose.
Aviacijos sporto viršūnę lakūnas pasiekė gavęs sporto meistro vardą. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos aeroklubas tapo Tarptautinės aviacijos sporto federacijos nariu, o sporto meistrai buvo apdovanoti aukso ženkleliais.
Mokinių instruktorius neskaičiuoja, nes pagrindinė apskaita – pagal valandas. Skraidytų valandų skaičius byloja apie lakūno profesionalumą. Tačiau tai – ne vienintelis kriterijus, nes keleivinių lėktuvų pilotai valandas skaičiuoja dešimtimis tūkstančių, ore jie skrenda ketvirtį paros ir daugiau. O sunkiausia pilotuojant lėktuvą yra jį nutupdyti, tad vertinant lakūno patirtį verta atkreipti dėmesį ne tik į valandas, bet ir į skrydžių skaičių. V.Mikeliūnas turi keturis tūkstančius valandų skraidymo patirties, o daugiausia skrydžiai užtrukdavo vos po penkias, dešimt minučių. Iš viso – šešiolika tūkstančių skridimų.
Kartu su aviacija visą gyvenimą V.Mikeliūną lydi muzika. Jaunystėje jis grojo birbyne, vėliau imdavo į rankas ir elektrinę gitarą, dabar dainuoja chore.
Užjūris nesuviliojo
Lėktuvo konstravimas ir muzikavimas buvo nutrūkęs porai metų, kai V.Mikeliūnas patraukė užjūrin. Sūnus užrašė tėvus į eilę ambasadoje, parengė pokalbiui. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta: solidumo pridėjo tiek V.Mikeliūno profesija „karo lakūnas“, tiek žmonos turima individuali įmonė.
Ambasadoje niekas nesigilino, kad V.Mikeliūnas niekada nei kariniais lėktuvais, nei kariuomenėje neskraidė, o žmonos turimas verslas – tai drabužių taisymas. Jiems buvo išduotos turistinės vizos, bet į Ameriką išvyko vienas V.Mikeliūnas. Deja, vizos negavo sūnus – puikiai išmokęs tėvus, pats ambasadoje sukėlė įtarimą dėl jauno amžiaus, mat išvykę į Ameriką jaunuoliai dažnai susivilioja negrįžti.
Taigi Vincas Amerikoje atsidūrė visai vienas, nors apsistojo pas vietinius lietuvius, jie jam nepadėjo. Tiesa, davė dviratį: juo važinėdamas V.Mikeliūnas ieškojo darbo, o po trijų savaičių jau dirbo.
„Pradėjau lankyti ten koledžą. Dokumentų neprašydavo, aš vaizdavau, kad turiu žaliąją kortą, bet manęs jos niekas neprašė, tad lankiau tą koledžą. Baigėm kursus, pasisakiau, kad elektrikas esu. Kitą dieną mokytoja man pasiūlė darbą optinių kabelių gamykloje. Ten jau būčiau gavęs ne penkis su puse dolerio už valandą, o penkiasdešimt“, – gyvenimą Amerikoje prisimena V.Mikeliūnas.
Neturėdamas darbo vizos tuo pasiūlymu vyras nepasinaudojo, o po metų grįžo į Lietuvą – prie lėktuvo konstravimo ir kitų paliktų darbų.
Lina RUMBUTYTĖ
R.Svaldenio nuotr. Kėdainiuose vykusiame aviakonstruktorių
sąskrydyje V.Mikeliūno sukonstruota Tiger Moth kopija sulaukė didelio
susidomėjimo ir pagyrų
