-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš tiesų, išdrožti geram šaukštui užtektų valandos. Tačiau Liberiškyje gyvenantis Petras Paulauskas jį skaptuoja gerą pusdienį, o kartais ir dar ilgiau.
„Man svarbu, kad paėmęs šaukštą žmogus nesijaustų tarsi laikantis pagalį“, – sako auksinių rankų meistras.
Ir tikrai – šio liberiškiečio išdrožti iš pažiūros tvirti šaukštai, šaukštukai, samčiai, mentelės, medinės stalo puošmenos, akį traukiantys mediniai papuošalai – auskarai, segės, netgi žiedai, palietus atrodo tarsi būtų šilkiniai.
Net nesitiki, kad toks glotnus, švelnus ir malonus liesti gali būti medis.
O P. Paulauskas pro ūsą šypsosi: va taip nugludinti ir prisireikia pusdienio.
Dar prasitaria, kad jei ir norėtų, nesugebėtų pagaminti dviejų vienodų šaukštų ar kitų medžio grožybių.
„Ėriškių muzikantai buvo paprašę išdrožti du tokius pat šaukštus. Jie muzikuoja tais šaukštais ir išgauna įdomų garsą. Labai stengiausi daryti vienodus, bet niekaip nepavyko. Tiesa, ir ne visai vienodais muzikantai liko patenkinti“, – pasakoja P. Paulauskas.
Išdrožęs galybę medinių stebuklų, Petras Paulauskas svajoja sukurti angelą. P. Židonio nuotraukos
Šis liberiškietis, jaunystėje įgijęs fotografo diplomą, kitados fotografavęs žmones Naujamiestyje veikusioje ateljė, buvęs ir baldžiumi, dabar prisistato medžio amatininku. Tik amatininkas jis ne toks kaip daugelis, o besistengiantis sukurti meną. Visgi pats kūrėjas kuklinasi: menininkas – tai kūrėjas, išradėjas, o jis esą tik apipavidalina tai, kas jau sukurta gamtos.
Be to, pasak P. Paulausko, meno darbai retai būna funkcionalūs, jų paskirtis – įkvėpti, žadinti mintis, skatinti mąstyti.
O jis nori kurti, kas būtų praktiška, naudinga, tarnautų buityje.
Bet jei būtų vien grynas amatininkas, tikriausiai Petrui pavyktų tuos šaukštus išdrožti vienodus.
„Gal ir juokingai skamba, bet ir į šaukštus aš įdedu dalelytę savęs. Vien kirviu nutašyti medžio gabalą, po to jį apdrožti, pašlifuoti ir taip pagaminti šaukštą man nebūtų įdomu. Jausčiausi dirbantis nuobodų darbą. O dabar kuriu su meile. Va toji meilė darbui tikriausiai ir yra kūryba“, – svarsto P. Paulauskas.
Kūrėjas jo rankose gimstančias medines grožybes verda aliejuje, o labiausiai tam tinka kanapių.
Ir kaitinamas jis ne tiesiog ant ugnies, o indą su aliejumi įstačius į vandens puodą. Į įkaitintą aliejų įmerktas medis, pasak P. Paulausko, net šnypščia, o aliejus užputoja lyg įmetus verdamą spurgą. Va taip iš medienos išsiskiria vanduo, įsigeria riebalai, tad dirbiniai tampa atsparūs aplinkai, ilgaamžiai.
„Šiame vartojimo amžiuje jau retas kas gamina ilgai tarnaujančius daiktus. Ir pats aš suprantu, kad darydamas juos tokius, prarandu uždarbį. Tuo pačiu šaukštu naudodamiesi kelis dešimtmečius, žmonės nebeperka kitų, nebereikia jų nė gaminti“, – dėmesį atkreipė P. Paulauskas.
Visgi jam smagu pagaminti ne tik gražų, patogų, dailų, bet ir tvirtą daiktą.
P. Paulausko darbų unikalumą lemia ne tik paties autoriaus fantazija, bet ir gamtos sukurtas grožis.
Besirūpindamas mediena savajai kūrybai, P. Paulauskas nenupjovė nė vieno medžio. Iš miško, netoli kurio gyvena, Petras niekada negrįžta tuščiomis. Nešte ar karučiais parsigabena įvairių išvartų, šakų, kitokių į akis kritusių keistų medžio dalykų.
Šiam kūrėjui prisilietus prie to, regis, niekam nebereikalingo, savo amžių jau atgyvenusio medžio, šis tampa tikrais meno kūriniais.
„Kaip batsiuviai, anot patarlės, neturi batų, taip ir aš: namai pilni medienos, bet malkų kartais pritrūkstu. Parsigabentos medienos neleidžiu sukūrenti. Būna, guli ji pas mane metų metus ir staiga einant pro šalį švysteli mintis, pamatau, kas iš jos gali išeiti. Ir kaip galbūt atėjusią mintį kai kurie poetai turi užrašyti, nes neužrašyta mintis gali nuo jų pabėgti, taip ir man reikia pradėti kurti, realizuoti įkvėpimą. Nesiėmus to daryti, nušvitusi mintis mane palieka, pamirštu viziją“, – neslėpė P. Paulauskas.
Kaime šalia miško gyvenančiam Petrui labai svarbu ištrūkti į muges.
Svarbu susitikti su kitais amatininkais, menininkais, pasigrožėti jų darbais, parodyti savuosius. Smagu, kai juos perka.
„Esu pabandęs savo šaukštus dar ir padrožinėti. Ir labai nustebau, kad tokių, pagražintų, nepirko. Matydami drožinėtus, klausė, ar neturiu paprastų“, – stebisi P. Paulauskas.
Petras ir pats stebisi, kad tie jo naktimis išdrožinėti mediniai dalykai taip patinka žmonėms, sekantiems jį net socialiniame tinkle.
Medžio drožinėjimas P. Paulauską patraukė, kai buvo penkiametis pyplys. Tėtis tuomet pamokė išdrožti švilpynę.
Mažiui švilpynė pavyko.
„O pavykus išdrožti pirmąją, drožiau ir drožiau. Švilpti ja nelabai norėjau, o ir laiko švilpiniuoti neturėjau. Švilpė mano broliai. O aš jau tada pasijutau meistru. Ir dabar atsimenu, kaip buvo smagu girdėti pagyrimus ir kaip didžiavausi, kad broliams smagu švilpti“, – vaikystę mena liberiškietis.
Ir dabar didžiausią malonumą, darbų įvertinimą pajunta tuomet, kai juos pamačiusieji pasidžiaugia, pagiria, kokie tai puikūs gaminiai.
Šiuo metu P. Paulausko drožti ypatingieji šaukštai, šaukšteliai, mentelės, mediniai padėklai, medinės vazos vaisiams, saldainiams, pyragams, netgi įvairūs papuošalai pristatomi Naujamiesčio dailės galerijoje.
Jų autorius prasitaria tikrai nesitikėjęs, kad į parodos atidarymą susirinks tiek žmonių, kad vos tilpo galerijoje.
Pradėjęs nuo švilpynių, vėliau P. Paulauskas įvairias figūrėles drožinėjęs pjūkleliu. Mėgęs piešti, pieštuką į rankas paiimantis ir dabar. O baigęs mokyklą, studijavo fotografijos meną Vilniuje. Visgi fotografu dirbo neilgai.
Sovietinėje armijoje jam tekusi tarnyba – automobiliu, vadinamuoju „voronoku“, vežioti kalinius.
P. Paulauskas pasakoja nusikaltėlius vežiojęs naktimis, o tai išderino jo biologinį laikrodį, tad užmigti drauge su visais jam sunku iki šiolei.
„Ir drožiu daugiausia naktimis. Triūsiu pirmoje nakties pusėje, maždaug iki pusės trijų. Paskui jau miegu iki devintos valandos ryto. Tada imuosi buities darbų. Tačiau ką bedarydamas laukiu nakties, kada vėl galėsiu pradėti kurti“, – pasakoja liberiškietis.
Pasak P. Paulausko, nakties valandos labai tinkamos kūrybai – žinai, jog niekas nepaskambins, neklausinės, nepertrauks ir nenuvys minties.
„Žinau, kad ne aš vienas toks nakties kūrėjas. Kiek bendravau su kuriančiais žmonėmis, ne vienas jų man pasisakė dirbantis naktimis“, – sako Petras.
Beje, naktimis jam teko dirbti ir kolūkyje.
Grįžęs iš armijos įsidarbino vairuotoju ir vežiodavo į darbą kolūkiečius.
„Melžėjos darbus pradėdavo penktą ryto, o aš jas turėjau nuvežti į darbo vietą“, – pasakoja P. Paulauskas.
Išbandęs Petras ir dujininko darbą, baldžiaus amatą. Sunkiai bedirbant buvo sustreikavo širdis, netgi prireikė nemažai operacijų. Jas išgyvenęs, vis dažniau nueidavo į mišką, o ten jo laukė tai, kas kitiems atrodė nereikalinga – medžių išvartos, atskilę medžio gabaliukai.
Tokį gamtos turtą parsigabenęs namo, turėdamas daugiau laiko, ėmėsi kūrybos. Ką sukūręs, P. Paulauskas fotografuoja ir kelia į internetą. Jo kūrinius vertina, komentarus apie juos rašo keli tūkstančiai sekėjų.
Žmonės vertina jo kūrybiškumą, kantrybę, darbų originalumą.
P. Paulauskas svarsto, kad jei nejaustų meilės medžiui, kantrybės padaryti iš jo ką nors gražaus bei įdomaus tikrai neturėtų.
Ėmęsis, kaip pats įvardijo, jo dėmesį atkreipusios pliauskos, paprastai jau žino, kaip atrodys kūrinys.
Liberiškietis parodė vieną parodoje eksponuojamą kūrinį, sudominusį daugelį žiūrovų. Tai – kiauras dubenėlis.
„Šitą sukūrėme su gluosniniu gręžiku. Tai tas medžių kenkėjas išvagojo pačią medieną, man beliko iš jos sukurti dubenėlį. Pavyko tikrai savitas“, – savo ir gamtos dueto rezultatu grožisi.
Pasak Petro, jo dubenys neskirti pilti karštoms sriuboms, o va šaltibarščiams tinka.
„Mediniuose dubenyse sriubos labai greitai ataušta, o tai viena iš priežasčių, kodėl mūsų protėviai valgydavo ne iš medinių, o iš molinių indų. Va mediniai šaukštai – gerai, priglaudęs tokį prie lūpų su karštimu, lūpų nenusideginsi“, – aiškina P. Paulauskas.
Nei didelės, nei mažos skulptūros šis kūrėjas sako iki šiol neišdrožęs. Tačiau turi didelę svajonę.
„Norėčiau išdrožti angelą. Internete esu susiieškojęs daug angelų vaizdų, mane jie labai traukia“, – prasitaria liberiškietis.
O jau atsisveikinant P. Paulauskas tarsi pasiguodė, kad kūrybinis pradas, kurį jam lemta turėti, kurį nešasi per gyvenimą ir kuris turėtų teikti laisvę, iš tiesų yra ir našta.
„Atrodo, turiu ką pasakyti, žinau, ką galiu sukurti, bet pačiai kūrybai vis pritrūkstu laiko. O ir šiaip jo lieka vis mažiau, tad sielojuosi dar tiek daug ko nesukūręs. Tai, ko nepadariau, nešiojuosi savyje ir toji našta nėra lengva“, – kalba Petras.
Dabar jį ir lydi savy nešiojamas angelas, kuris kada nors turėtų įgauti išraišką. Kai tik P. Paulauskas žmonių akims atvers ir pristatys šią dangiškąją būtybę.
