Nesantaika –
akivaizdi
Minint Gedulo ir vilties dieną Panevėžio geležinkelio stotyje surengta literatūrinė-muzikinė valanda „Atgimę vilty“ bei padėtos gėlės ant bėgių. Šitaip buvo prisiminti ir pagerbti prieš 67 metus iš Lietuvos į Sibirą ištremti žmonės.
Nuo 1941 metų birželio 14 dienos iki 1943-iųjų į lagerius išvežta apie 300 tūkst. lietuvių. Vėliau dar per 100 tūkst. Labiausiai nukentėjo inteligentija, ją siunčiant į Rusijos gilumą siekta susilpninti tautinę savimonę. Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940–1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
„Tremtis – vienas labiausiai skausmą keliančių prisiminimų“ – tokiais žodžiais prasidėjo renginys, į jį gausiai susirinko Panevėžio politikų ir miesto gyventojų.
Tačiau į šį taurų panevėžiečių susiėjimą
deguto šaukštą įpylė buvusios ir naujos valdžios akivaizdi nesantaika.
Renginio pradžia tarsi buvo sklandi. Kaip ir dera, pasakyti kalbą pirmiausia buvo pakviestas monsinjoras Juozapas Antanavičius, atstovavęs vyskupui. Kunigas pabrėžė: „Nelaimingi žmonės, kurie pardavė savo brolius ir seseris. Kančia buvo atnešta neteisybės, bet mūsų stiprybė maldoje ir dainoje. Atleidžiame dvasios vargšams, bet kad daugiau tai nepasikartotų. Tegyvena tiesa, meilė, atlaidumas mūsų širdyse ir tėvynėje.“
Nesilaikė hierarchijos
Po monsinjoro kalbos renginio organizatoriai kažkodėl pakvietė kalbėti ne praėjusią savaitę išrinktą naująjį merą socialdemokratą Povilą Vadopolą, bet buvusį miesto vadovą konservatorių Vitą Matuzą, šis buvo pristatytas kaip Tėvynės sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Renginio dalyviai tik spėliojo, kad kuriant renginio scenarijų valdžios pasikeitimas turbūt nebuvo numatytas, todėl ir nepakoreguotas pasikeitus aplinkybėms.
V.Matuzas buvo pasitiktas audringais plojimais. Jo kalba prasidėjo žodžiais: „Nerasime Lietuvoje šeimos, kuri nežinotų, ką reiškia 1941-ųjų birželio 14 diena, lenkiame galvas prieš tuos, kurie žuvo, į tėvynę sugrįžo karstuose, bet tėvynės neišdavė. Kodėl lietuvis išdavė lietuvį, šaudė, vežė?“
Po šio retorinio klausimo V.Matuzo kalba pakrypo praėjusios savaitės įvykių link. Jis teigė, kad negalima leisti istorijai kartotis, nes tai jau vyksta dabar. Tie, kurie vežė, šaudė, esą komunistai, šiandien pirmose gretose, eina aukštas pareigas, kalba skambiomis frazėmis. Tačiau jiems, anot V.Matuzo, pasislėpti nepavyks, greitai išaiškės jų nedori darbai. „Su viltimi žiūriu į ateitį“, – baigė kalbą nušalintasis miesto vadovas.
Plačiau skaitykite birželio 16 d.
„Sekundėje“.
Valentina ŽIGIENĖ
A.Repšio nuotr. Tradiciškai ant geležinkelio bėgių padėtos
gėlės.
