Prozininkė ir dramaturgė Laura Sintija
Černiauskaitė neslepia sunkiai ištverianti žmonių žvilgsnius ir tai, kas
vadinama viešumu. Vos keletą kartų per metus ryškiau lūpas pasidažanti ir
gražesnę suknelę apsivelkanti pašnekovė juokauja, kad vienintelis masinis
įvykis, kurį jį atlaikanti iki pabaigos, – sek-madienio Mišios.
Visa kita, anot jos, tik burbulai, neverti dėmesio. Bet, žinoma, ne mylimiausi žmonės ir valandos, kai ji kuria Vilniaus universiteto skaitykloje.
– Įprasta manyti, kad rašytojams reikalinga erdvė, vienatvė, ramybė. Bet ar nepradeda nuo tylos spengti ausyse? Gal pasiilgstate viešumo, minios urmulio?
– Kai smegeninėje sproginėja ir vos spėji užsirašyti tekstą, patikėkit manimi, nesigirdi jokios tylos. Esi sklidinas garsų ir dinamikos. Kūrybinis veiksmas yra labai intensyvus. O po jo dažnai tylos tiesiog reikia… Bet kur jos gauti? Su amžiumi tą viešumą vis sunkiau pakeli. Jau piktybiškai nebevaikštau net į kino pavasarį. Sunkiai ištveriu spūstis ir žvilgsnius. Keletą kartų per metus tenka raudonai pasidažyti lūpas, apsivilkti padoresnę suknelę ir vykti į provincijos miestelių bibliotekas susitikti su savo skaitytojais. Tuos renginius ištveriu tik todėl, kad paprastai į juos susirenka malonios, geraširdės moterys. O vienintelis masinis įvykis, kurį atlaikau iki pabaigos, yra sekmadienio mišios. Žmonės ten kažkokie geresni pasidaro.
– Prieš metus dalyvavote televizijos projekte „Žvaigždžių duetai”, dainavote su Alanu Chošnau. Ar turite muzikinių ambicijų šiandienai?
– Mano muzikinės ambicijos niekada nesiekė toliau padainavimo virtuvėje ar mašinoje, kai nuo pro šalį lekiančių vaizdų apima džiugesys ar melancholija. Šiuo požiūriu dainų projektas nieko nepakeitė. Įlindau televizijon, pabuvau, išlindau. Tai ne mano stichija ir, beje, visiškai ne mano repertuaras. Dainuoju romansus ir liaudies dainas, o klausausi – nuo klasikinio metalo iki bažnytinių choralų. Dainavimas man yra intymi emocijų iškrova, kai apima jaudulys ar užsmaugia vidinis verksmas. Dainuoju tik savo vyrui arba sienoms.
– Kas rytą matau jus netoli Užupio angelo stumiančią dukros Elenos Gelminės vežimėlį. Kasdien važiuojate įprastu maršrutu?
– Maršrutą koreguojame, bet kažin ko neprisigalvosi – diktuoja mažoji mergužėlė. Ji pažįsta apylinkes, žino, už kurio kampo laukia sūpynės, už kurio – smėlio dėžė, ir yra griežta mūsų rytinių pasivaikščiojimų gidė. Vaikams reikia ritmo, pasikartojimų. Suaugusiesiems, beje, irgi.
– Kaip atrodo paprasta jūsų diena? Ar ne per daug vienatvės joje?
– Mano diena pilna prabangos atlikti tik širdžiai malonias pareigas ir priedermes. Vienatvės joje su žiburiu nesurasi, nes buvimo su dvejų metukų dukra vienatve tikrai nepavadinsi. Su savo vaikais man bendrauti kur kas įdomiau negu su daugybe rimtų dėdžių ir tetų. Mano vaikai yra „aštriabriauniai“, daug reikalaujantys, bet abu labai įdomūs. Tai – ne tie patogūs, tylūs, sukalbami vaikučiai, kurie ramiai stovės, kol užriši batus ar nuplausi burnelę. Mūsų diena pilna riksmo, atsikalbinėjimų, ilgo sėdėjimo ant puodo, galynėjimosi dėl dar vieno sriubos šaukšto, lakstymo, šokių ir netikėtų švelnumo priepuolių. Tikrąja to žodžio prasme bijau savo vaikus pražiūrėti ir po dešimties metų verkšlenti, kad praradau kontaktą, kad nepastebėjau, kaip suaugo, ir pan. Viską matau ir viskame dalyvauju, tik kartais iš nuovargio nebepavelku kojų, suvaikėju ir imu isteriškai šaukti (juokiasi).
– Ar tokiomis akimirkomis nenorėtumėte užtrenkti namų duris ir išeiti į darbą?
– Pasirinkau iš dalies nelengvą gyvenimo būdą – nevargti jokioje tarnyboje. Vos suduriame galą su galu. Nuo rudens gyvenau tokiu ritmu – pusę dienos rašiau romaną, kitą pusę – buvau su vaikais. Žmonėms, kurie įpratę dirbti kolektyve, kurie nesuvokia savęs be didelio žmonių srauto, tai gali pasirodyti kaip tikra vienatvė. Bet man tai – išsigelbėjimas. Nepakelčiau trynimosi vienoje patalpoje su atsitiktiniais žmonėmis. Kai pasiilgstu tikro, nuoširdaus bendravimo, vakare tiesiog atrakinu duris savo vyrui – beje, su prijuoste, kaip pataria vienas prieštvaninis tarybinis vadovas pavyzdingoms žmonoms. Jis akies mirksniu išskaito mano būsenas, ir tuojau į jas atsiliepia. Kasdien vienas kitam kuriame saugų psichologinį draustinį, kuriame gali tarpti du ypač jautrūs žmonės. Be to, turiu keletą labai artimų draugių, tikrų sielos seserų – jos žino apie mane turbūt tiek pat, kiek pats ponas Dievas. Taigi kokybiško bendravimo man netrūksta. O visa kita – purslai, purslai, purslai. Neturiu tam nei laiko, nei tiek egoizmo.
– Kaip pavyksta suderinti motinystę ir rašymą? Ar ne per didelė našta slegia jūsų pečius?
– Derinu, ir susiderina. Ir tai – tikrai ne per sunki našta. Kiek moterų vienos augina vaikus, dirba, vakarais mokosi, ir dar moka bankui būsto palūkanas? Jomis žaviuosi ir pavydžiu stiprybės. Pati taip tikrai nesugebėčiau. Be to, tikiu, kad kiekvienas tempiame tokią naštą, kuri pagaliau padarys iš mus žmones (šypsosi). Šitai teikia dvasingos vilties.
Plačiau skaitykite gegužės 31 d.
„Sekundėje“.
Kristina Kanišauskaitė
Nuotr.Bendrauti su savo vaikais Laurai Sintijai
Černiauskaitei daug įdomiau nei su kai kuriais suaugusiaisiais.
