Daugiavaikiu tėčiu galima tapti ir neturint būrio savų vaikų. Tokį teiginį patvirtina Gintaras Navickas, jau 15 metų vadovaujantis Panevėžio rajono Linkaučių vaikų globos namams. Direktorius seniai apsiprato su tuo, kad globotinių mokytojai kone kas kartą į jį kreipiasi žodžiais: „Na, tėti“ arba „Direktoriau, žiūrėk savo vaikų“ ir kad jam tenka atsakyti už nuolat svetimų vaikų krečiamas šunybes.
Savus auklėti
lengviau
Įstaigos vadovo durys beveik visada atviros globos namų gyventojams, o šie nesivaržydami kreipiasi į direktorių bet kokiu klausimu. Dėl to net auklėtojoms tenka laukti eilėje, kol patenka į bene populiariausią globos namuose kabinetą.
G.Navickas prisipažįsta sugebėjęs susitaikyti su jam skirta daugiavaikio tėčio dalia, tik ta našta, anot jo, kartais gerokai slegia pečius. Ir širdį retkarčiais gniaužia.
„Savus auklėti paprasčiau. Iš jų dažniau gali sulaukti grįžtamojo ryšio. Dėl to kartais būna skaudu, kad elgiesi su globotiniais kaip su savo vaikais, bet rezultato, kurio tikiesi, nesulauki“, – apgailestauja pašnekovas.
Pasiteiravus, ar tikisi sveikinimų Tėvo dienos proga, G.Navickas atsako, jog kur kas labiau norėtų, kad globotiniai galėtų tikruosius tėvus pasveikinti. Tik tokia tikimybė yra labai nedidelė.
Kad direktorius turi autoritetą paties vadovaujamoje įstaigoje, ko gero, niekas nenuneigtų. Jį užsitarnavo gebėjimu išklausyti, suprasti vaikus ir bendraudamas su jais. Direktoriui užtenka tik pasirodyti iš ryto įstaigoje, ir vaikai jį apipila klausimais: „Kaip išsimiegojote? Kaip sveikata?“, „Geros jums dienos“ – palinki.
Globos namų darbuotojos išduoda paslaptį, jog direktorius net savo pasisveikinimo gestą su vaikais turi. O kartų, kiek su jais žaidė futbolą ar krepšinį, suskaičiuoti turbūt sunku.
Sulaukia padėkų
Į Linkaučius G.Navickas atvyko prieš 23 metus, pedagogikos institute baigęs techninių disciplinų mokslus. Iš pradžių specialiojoje internatinėje mokykloje berniukams dėstė medžio drožybą ir dirbo auklėtoju, paskui tapo direktoriaus pavaduotoju. Įsteigus globos namus, buvo paskirtas jų vadovu.
„Kai atvažiavau į Linkaučius, taip juose ir pasilikau. Manau, jog atradau vietą, kur man dirbti patiko, todėl šitiek metų aš čia. Ir žmona toje pačioje įstaigoje auklėtoja dirba“, – pasakoja apie savo kelią į Linkaučius buvęs panevėžietis.
Nors ilgas vadovavimas globos namams ir gyvenimas šalia jų galėjo tapti nepakeliama rutina pedagogui, kasdieniai rūpesčiai neužgožė noro ir toliau dirbti mėgstamą darbą. Tuo labiau kai kartais ir paskatinimų sulaukia.
Apie tai prakalbus, G.Navickas tvirtino negalįs nepasigirti neseniai sulaukęs tikros staigmenos – jį aplankė ir atvežė padėką 1998 metų laidos mokiniai, mokęsi pagal specialiųjų poreikių programą. Nors tų atvykusiųjų buvo nedaug, bet jie parodė, kad sugebėjo įsitvirtinti gyvenime.
„Štai jums įrodymas, kad ir „nurašyti“ vaikai gyvenime gali kai ko pasiekti. Viena mūsų panelė dabar studijuoja Šiaulių universitete. Ji man per „Radiocentrą“ linkėjimų buvo pasiuntusi. Tada širdį užspaudė kaip turi būt,“ – prisipažįsta pašnekovas.
Tačiau jis neslepia, kad gerų pavyzdžių žino nedaug. O minėtoji mergina yra vienintelė jo vadovaujamų globos namų auklėtinė, studijuojanti aukštojoje mokykloje.
Direktoriaus tokia realybė visai nestebina. Juk į globos namus, anot jo, paprastai atvežami vaikai, šeimose neturėję motyvacijos mokytis.
Nepasiekiamas nebūna
Į klausimą, ar niekada nebuvo kilusi mintis bent vieną globotinį įteisinti kaip savo šeimos narį, G.Navickas atsako, jog su žmona tokios atsakomybės nesiėmė. Abu įsitikinę, kad globos namuose augusiems vaikams lengviau padėti atsistoti ant kojų, nei juos išauklėti. Be to, jei atsirastų vienas kuris nors direktoriaus lepūnėlis, kiti vaikai kaipmat tai pajustų.
Įstaigos vadovas nemano, kad jam nuolat būnant užimtam svetimais rūpesčiais dėmesio trūkumą galėjo jausti nuosavi vaikai – sūnus ir dukra.
„Kaip tik atvirkščiai! Man atrodo, jog jie buvo lyg po didinamuoju stiklu, nes mokėsi čia pat. Dabar dukra studijuoja psichologiją, o sūnus, baigęs du socialinio darbo studijų kursus, išvažiavo padirbėti į Londoną. Dukra kiekvieną savaitgalį grįždavo į namus. Tikėjausi, jog Rūta, baigusi mokslus, atvažiuos dirbti į globos namus, bet ji pasakė: „Nė nesvajok, tėti“. Ir sūnus čia dirbti nenorėtų. Jie mato, kokios nelengvos darbo sąlygos“, – supranta savo atžalas direktorius.
Plačiau skaitykite gegužės 31 d.
„Sekundėje“.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr.Direktorius nepyksta juokais
pavadintas daugiavaikiu tėvu: globotiniai jį dažnai vadina tėčiu.
