Kiek gali ištverti motinos širdis? Krekenavietė Vitalija Martuzevičienė atsakytų, kad ji gyvens tol, kol reikės pagalbos vaikams. Jau kone metus kas antrą mėnesį skraidanti į Angliją pas komos ištiktą dukrą moteris prieš keletą dienų patyrė, kad nelaimė viena nevaikšto. Nuo šiol jos keliai ves dar ir į Panevėžio ligoninę pas sunkiai sergantį sūnų.
Tegali verkti
Krekenavos M.Antanaičio gimnazijos socialinė pedagogė V.Martuzevičienė likimui galėtų padėkoti bent už tai, kad netylantis mokyklinis šurmulys ir mokinių bėdos jai neleidžia panirti į būseną, kai gyvenime prošvaisčių nebematyti.
V.Martuzevičienė atiduotų viską, ką turinti, ir, kaip toje pasakoje, pažadėtų viską, ko neturinti, kad tik laikrodžio rodyklės sugrįžtų devyniais mėnesiais atgal.
Tiek laiko mama iš savo 39-erių dukters Violetos nebegirdi nė žodžio. Rugpjūtį bus metai, kai jauna moteris guli prikaustyta prie lovos vienuose Liverpulio (Anglija) medicininės priežiūros namuose. Violetos gyvybę palaiko į plaučius įvestas ventiliuojantis zondas, praverti lūpų neišgalinti moteris maitinama taip pat tik pro vamzdelį, įkištą į skrandį. V.Martuzevičienė džiaugiasi bent tuo, kad svetur geresnio gyvenimo ir didesnio uždarbio ieškojusi dukra jau sugeba pramerkti akis.
Kad Violeta suvokia, kokia rykšte jai kirto likimas, mama supranta iš dukters akyse nedžiūstančių ašarų.
„Kol Violeta buvo ištikta komos, sėdėdama prie jos lovos labai daug pasakodavau. Apie Krekenavą, namus, buvusį jos darbą, pažįstamus – viską. Kalbėdavau ir kalbėdavau. Kasdien tą patį. Tikėjau, kad tai padės dukrai pabusti iš komos. Dabar nebegaliu kalbėti, nes vos tik išgirdusi mano balsą ji pradeda verkti. Ašarų prie jos lovos nebesulaikau ir aš“, – pasakojo V.Martuzevičienė.
Tai vienintelis ženklas, išduodantis, kad Violeta vis dar šiame pasaulyje.
Nukrito nuo laiptų
V.Martuzevičienė praėjusių metų rugpjūčio 23-iąją kalendoriuje užbrauktų juodu brūkšniu. Tą dieną moteris iš Anglijos sulaukė skambučio, jos šeimos gyvenimą apvertusio taip, kaip negalėjo susapnuoti net košmariškiausiame sapne.
„Kai pasakė, kad Vilė ligoninėje, pirma šovusi mintis buvo, jog sumaišė numerius – juk mano dukra Liverpulyje“, – pamena krekenavietė.
O paskui viena po kitos atėjo mamos širdį vis skaudžiau žeidžiančios žinios.
Pasak V.Martuzevičienės, jos dukrą ryte sukniubusią prie laiptų surado tame pačiame name gyvenantys kiti lietuviai emigrantai. Gydytojai konstatavo, kad nuo laiptų nukritusi moteris be sąmonės taip ir išgulėjo visą naktį.
„Kiek be deguonies gali išgyventi smegenys? Jei būtų anksčiau aptikę, jei greičiau būtų sulaukusi pagalbos, gal dabar būtų viskas kitaip?“ – svarsto nelaimės prislėgta motina.
Statūs kilimine danga užtiesti laiptai, pašnekovės teigimu, seniai pranašavo nelaimę. Pati Violeta pas ją paviešėti atvykusią mamą ne kartą buvo perspėjusi, kad būtų atsargi ir nenukristų.
Anot V.Martuzevičienės, kai Violeta buvo atvežta į ligoninę, iš penkiolikos organizmą palaikančių gyvybinių funkcijų bebuvo likusios tik trys.
Lietuvė buvo skubiai operuojama. Gydytojai tvirtino, kad ant smegenų susidariusį krešulį pašalinti pavyko, tačiau daugiau nieko negalėjo pažadėti.
„Taip ir pasakė: mes – ne dievai. Viskas jo valioje“, – nepaliaudama šluostyti ašarų kalba V.Martuzevičienė.
Reaguoja tik į šviesą
Violeta ligoninėje išgulėjo trejetą mėnesių, du iš jų – ištikta komos. Jau pusmetis, kai moteris gyvena Liverpulio medicininės priežiūros namuose. Bene 20 kvadratinių metrų jaukiame kambaryje, nė iš tolo neprimenančiame lietuviškų slaugos ligoninių palatų, lietuvė guli viena. Kas porą valandų jos paversti užsuka trys medicinos darbuotojai. Kartą per mėnesį Violetą aplanko gydytojas.
Prie lovos prikaustytai moteriai ant sienos pakabinta šviečianti girlianda.
Pasak V.Martuzevičienės, jos dukra tik į šviesą ir balsą tereaguoja: išgirdusi kalbančią mamą vargiai vargiai sugeba į ją pasukti galvą.
Pacientės kambaryje – visos sąlygos, kad ne tik ji, bet ir lankytojai pasijustų tarsi namuose. Kas antrą mėnesį pas dukrą skrendanti V.Martuzevičienė jame praleidžia visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio, kai lankytojams užveriamos įstaigos durys.
Gegužė, birželis, rugpjūtis, spalis – vardija jau suplanuotus skrydžius krekenavietė. Suplanuotų ji ir daugiau, jei tik rastų pigių lėktuvo bilietų.
Kiekvienas dukters aplankymas pedagogei atsieina kelis šimtus litų. Pašnekovė pamena: kai tik sužinojo apie ištikusią nelaimę, už skrydį į vieną pusę paklojusi 1200 litų. Tačiau, anot jos, gyvenimas išmokė būti gudresnę – dabar jau susirandanti ir kainuojančiųjų kelis šimtus. Švaistytis pinigais viena gyvenanti krekenavietė negali – socialinės pedagogės atlyginimo jai privalo užtekti ne tik dukrai lankyti, bet ir paskolai už butą susimokėti.
V.Martuzevičienė džiaugiasi, kad atnaujino tiesioginius skrydžius į Liverpulį iš Kauno oro uosto ir jai nebereikės kraustytis iki Rygos.
Plačiau skaitykite gegužės 17 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
Nuotr. iš asm.V.Martuzevičienės alb.V.Martuzevičienė (kairėje) susitaikė su karčia tiesa – jos dukrą į gyvenimą sugrąžinti tegali stebuklas.
