Panevėžys – įvairių sporto šakų ir Europos čempionų kalvė. Tai su neslepiamu pasididžiavimu skelbiama oficialiame miesto tinklalapyje. Apie čempionų rengimo virtuvę kukliai nutylima. Sporte žengiantieji pirmuosius žingsnius treniruojasi kritinės būklės pastatuose, naudoja dar nuo trenerių vaikystės užsilikusią įrangą, kaulija pinigų iš tėvų, kad nuvykti į varžybas. Treneriai tampa valdžios abejingumo įkaitais: rizikuodami savo ir auklėtinių sveikata ar net gyvybe rengia miestą garsinančius čempionus sutrešusiose sporto bazėse.
Bijojo įlūžti
Už poros metų Panevėžio irkluotojai švęs šios sporto šakos mieste gyvavimo penkiasdešimtmečio jubiliejų. Sukaktį jiems veikiausiai teks paminėti jau seniai uždarytame ir eksploatuoti nebetinkamame avarinės būklės Smėlynės gatvėje esančiame pastate.
„Sekundės“ kalbinti kanojų ir baidarių irklavimo treneriai Aras Anciukevičius bei Vaidas Vaitiekūnas tikino, kad apie apgailėtinas sąlygas federacijai ar miesto valdžiai priminta nekart, tačiau sulaukti atsakymai labai nekonkretūs.
„Mūsų bazė Nevėžio pakrantėje jau treji metai kaip uždaryta, bet čia dirbame. O ką daryti? Nėra nei tualeto, nei buitinių, persirengimo patalpų, nors reikėtų atskirų mergaitėms ir berniukams. Vaikai iš valčių išlipę ateina persirengti. Kai lyja, jų drabužiai būna kiaurai permirkę, nes pro stogą vanduo bėga. Ir miesto valdžia tai žino: pas mus apsilankę valdininkai paklausė, ar neįlūšim, ar stogas neužvirs?“ – kalbėjo primenantį daržinę aptrešusį medinį pastatą aprodydamas A.Anciukevičius.
Trenerių teigimu, metams bėgant situacija tik prastėja. Vyriškius džiugino tik tai, kad įrengiami konteineriai, kuriuose bus galima laikyti valtis. Joms bus saugiau, nes į senąjį pastatą vagims įsibrauti labai lengva – žiemą jau buvo nugvelbti už savas lėšas pirkti irklai.
„Šešiolika metų čia dirbu, bet sporto inventorius tas pats. Remontuojamės, aplinką tvarkomės, valtis lopome patys. Entuziazmas po truputį blėsta, nebėra tokio optimizmo, nes gyvename pažadais. O uždaryti bazę labai lengva – nėra jos, nėra problemos. Tik vėl atkurti būna labai sudėtinga“, – tikino A.Anciukevičius.
Varžybos – be trenerio
A.Anciukevičius paaiškino, kad kanojas ar baidares įsigyti savo lėšomis dar įmanoma, tačiau jau penkerius metus bazėje nėra katerio – jis būtinas irkluojančių vaikų saugumui užtikrinti.
„Viską, ką turim, tai trylika apsaugos liemenių. Dviejų dešimčių senumo kateris – be variklio. Išplaukusius vaikus kaip ančiukus saugom, kad per toli nenusiirtų: krante lakstom ir iš akių nepaleidžiam. Tai lygiai tas pats, jei mokytojas vestų pamoką per radiją“, – piktinosi treneris.
Dar 1976-aisiais Panevėžyje irkluoti pradėjęs V.Vaitiekūnas kolegai pritarė parodydamas valtį, su kuria treniravosi būdamas dvylikametis. Dabar ta pačia plaukioja jo sportininkai. Geriausią miesto irkluotoją pasaulio vicečempioną Vytautą Vaičikonį treniruojantis vyriškis patikino, kad šįmet neatsirado lėšų sportininko palydoms į Milane vyksiančias varžybas. Jose puikiai pasirodęs V.Vaičikonis užsitikrintų kelialapį į olimpiadą.
„Kažkoks pasityčiojimas – ar esat girdėję, kad per krepšinio varžybas treneris sėdėtų namie? Juk reikia ne tik patarti, padėti, bet ir morališkai palaikyti. Pačiame Panevėžyje yra Nevėžis, tokios sąlygos, kad kitų šalių sportininkai ir pas mus gali važiuoti. Tik niekam tai nerūpi, nors kažkada čia irkluotojų tiršta būdavo“, – teigė V.Vaitiekūnas.
Vyriškiai patikino, kad sudarius geresnes sąlygas ir rezultatai puikesni būtų, ir jaunųjų irkluotojų daugiau atsirastų.
„Kai kurie vaikai ateina ir viską išvydę išsigandę pabėga. Laimė, kad niekas dar nenukentėjo. Gerai, kad kokios nors tarnybos nesikabinėja mūsų darbo sąlygas pamačiusios. Vis dėlto Panevėžyje esam vieninteliai per vasaros sezoną neatostogaujantys, vaikus užimantys, kad jie romantiškai, gamtoj pabūtų, pasportuotų“, – kalbėjo treneriai.
Pinigai – po rezultatų
Apie ekstremalias kaimynystėje įsikūrusių irkluotojų treniravimosi sąlygas patikino ir Panevėžio futbolo akademijos direktorius Juozas Aleksa. Jo teigimu, irkluotojus tenka priglausti – ir į tualetą įleisti, ir futbolo teritorijoje vietą konteineriams skirti.
„Mums jau antri metai aikštelės dangos naujos reikėtų – dabar sportininkai griūna, visko būna. Bet irkluotojai – tai tikri spartiečiai. Jų pastatą ir pakilęs vanduo apsemia, ten ir visokie valkatos slankioja. Stebimės, kaip dar viskas nesupleškėjo“, – teigė J.Aleksa.
„Sekundės“ kalbintas motociklų sporto klubo „Sema“ vadovas Almantas Stepukas patvirtino, kad ir brangus motokroso sportas reikalauja daug entuziazmo: pirmiausia sportininkas turi parodyti rezultatus, o vėliau į juos atsižvelgusi valdžia skiria finansavimą.
„Galimybė prasimušti yra, bet geriau, kai ateinantys paaugliai jau turi savo techniką. Investuoti galima į rezultatyvų sportininką. Sportas brangus, todėl valdžios skirti pinigai padengia gal dešimtadalį išlaidų – visa kita ieško klubas arba traukiama iš savos kišenės“, – sakė A.Stepukas.
Plačiau skaitykite gegužės 15 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Apie apgailėtinas sąlygas federacijai
ar miesto valdžiai priminta nekart, tačiau, pasak trenerių, sulaukti atsakymai
labai nekonkretūs.
Tikra tiesa taip buvo seniau, taip yra ir dabar. Ir dabar tebenaudojama nuo treneriu jaunystes uzsilikusi iranga, buna netgi kai naudojamas sporto inventorius parkams. Manau tokie dalykai labai priklauso nuo valdzios ir nuo jos abejingumo.