Stumbriškio vienišiumi vadinamas drožėjas Jonas Matulis įgyvendino retai kam pasiekiamą svajonę – gyventi kur nori ir kaip nori. Prieš dvidešimt metų menininkas įsikūrė miške ant Pyvesos kranto ir nė karto nesigailėjo miestietišką gyvenimo būdą iškeitęs į miškų ramybę. Tačiau pateisinti vienišiaus vardo taip ir nepavyksta: darbo dienomis sodybos kiemas pilnas smalsuolių, o savaitgaliais – kaimo pirties malonumų ir gamtos pasiilgusių žmonių. .
Barzdočius iš
Bebarzdžių
Kelias pas J.Matulį vingiuoja per Žaliosios girią, o kur įsikūręs medžio meistras, mielai parodo kiekvienas Stumbriškio kaimo žmogus. Prašalaičių drožėjas nesišalina – sutinka kaip seniai lauktus svečius, kviečia sėstis gražiausioje sodybos vietoje, veda į dirbtuvę. Iškart supranti, kad iškalbos ir nuoširdumo J.Matuliui gamta nepagailėjo.
„Esu gimęs labai gražiame Anykščių krašte, netoli Rubikių ežero kranto, labai gražiai pavadintame Bebarzdžių kaime, – vešlią ilgą barzdą pasiglostydamas pasakoja sodybos šeimininkas. – O šitą sodybą nusipirkau prieš dvidešimt metų, kai sumaniau bėgti iš miesto.“
Potraukį menui ponas Jonas greičiausiai bus paveldėjęs iš tėvo. Jis buvo garsus apylinkių muzikantas ir armonikų meistras. Tėvo gaminta armonika laikoma garbingoje trobos vietoje, tik muzikantas J.Matulis sako esantis nebekoks, nes per drožybos darbus neteko piršto. Tačiau paprašytas jis nebekreipia dėmesio į jokius trūkumus, ima armoniką ir užgroja polką.
„Štai šitie armonikos klavišai padaryti iš arklio šonkaulių, – paaiškina J.Matulis. – Seniau, kai plastmasės nebuvo, instrumentų meistrai naudodavo arklio šonkaulius. Arklio kaulas lygus, neporėtas, labai tinka tokiems dalykams.“
Mieste nepritapo
„Baigiau Panevėžio dailės mokyklą. Mano mokytojai buvo Naruševičius, Beržanskis, Kanaverskytė, – su pagarba pasakoja J.Matulis. – Norėjau siekti ir aukštųjų dailės mokslų, bet neperėjau sovietinio „rentgeno“, mat esame tremtinių šeima, tokie nebuvo reikalingi. Gal sukliudė ir pasirinkta specialybė – norėjau studijuoti dailės istoriją, gal kur kitur ir būtų priėmę.“
Ilgus metus J.Matulis dirbo dailininku teritoriniame statybos treste.
„Nepritapau mieste, iš prigimties esu gamtos vaikis, todėl ir sumaniau ieškoti sodybos kaime. Norėjau sodybos netoli Panevėžio. Kreipiausi patarimo į miškininkus, jie man ir prirodė šią vietą. Mečiau visus darbus mieste ir atvažiavau gyventi čia“, – atsiradimo Stumbriškyje istoriją pasakoja drožėjas.
Kalbos, kad vienam kaime gyventi baisoka, J.Matuliui tik juoką kelia. Tai mieste gali būti baisoka, sako jis, o kaime ramu ir gera. Prieš kelerius metus bijoti galima buvo nebent iš miško ateinančių ir daržus knisančių šernų, dabar ir tų mažai likę.
„Tada be tvoros negalima buvo išsiversti“, – buvusią žvėrių gausą prisimena sodybos šeimininkas. Gaspadinės parsivesti J.Matulis juokiasi irgi neketinantis, nes puikiausiai išsiverčiantis ir be moteriškų rankų. O žmonių sodyboje būna tiek, kad vienatvės kartais tenka ilgėtis kaip oro. O kai labai pasiilgsta žmonių, važiuoja į Palangą. Šiame kurortiniame miestelyje gyvena Jono dukra ir du anūkai – Ieva ir Mindaugas.
„Visi žino, kaip vasarą atrodo Palanga, todėl ten užtenka trijų dienų ir vėl kuo greičiau norisi į mišką“, – su gera nuotaika pasakoja J.Matulis. Tebeturi keistuolis ir butą Panevėžyje, tad jei labai pasiilgtų šurmulio ir išmetamųjų dujų, turėtų kur apsistoti.
Medis sušildo
Šeimininkas pasakoja, kad ne visada gyventi sodyboje buvo taip smagu kaip dabar. Jau pusmetį gaunantis pensiją jis džiaugiasi pagaliau galintis daugiau laiko skirti širdžiai mieliems darbams.
„Dabar žinau, kad mėnesio pabaigoje vis tiek pasiimsiu pensiją, jei ir nebus didelio noro dirbti, – pasakoja drožėjas. – O buvo ir labai nelengvų laikotarpių, kai reikėdavo sukti galvą, kaip išgyventi. Būdavo, kad ir pinigai baigiasi, ir užsakymų nėra.“
J.Matulis drožia tik iš ąžuolo – šis medis maloniausias ir tvirčiausias.
„Mane traukia tik medis, nei metalo, nei akmens nesu bandęs, – kūrybines paslaptis išduoda menininkas. – Medis šiltas, prie jo norisi liestis. Kartais, kai nugarą paskausta, prisiglaudi prie medžio ir, rodos, visi skausmai dingsta.“
Saugo rūpintojėlius
Vienas senovinės trobos galas skirtas mažų drožinių dirbtuvei ir darbų ekspozicijai. Tarp gausybės drožinių nemažai rūpintojėlių. J.Matulis pasakoja Lietuvoje pasigendantis dievdirbių, todėl stengiasi gaivinti šią liaudies meno sritį.
„Štai nudrožiau ranka pasirėmusį Rūpintojėlį, kokį esame įpratę matyti, o kitam jau leidžiu pailsėti, jo rankas sukryžiuoju ant kelių“, – pasakoja drožėjas. Pažvelgę į mažus jų maketus žmonės dažnai prašo ir tokio pat didelio drožinio.
Plačiau skaitykite balandžio 26 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. „Džiaugiuosi, kad sulaukęs pensijos pagaliau
galiu dirbti tai, kas miela širdžiai“, – pasakoja miškų deivę Medeinę drožiantis
menininkas.
