Po truputį slūgstant emigracijos bangai, valstybinės tarnybos atbudo iš gilaus miego ir pagaliau nukreipė žvilgsnius į emigrantų atžalas, gimdytojus tematančias išskirtinių švenčių progomis. Dauguma geresnio gyvenimo ieškotojų gimtinėje paliko brangiausią turtą – vaikus. Iki šiol nelabai daug žinoma ir apie išvežtus mažuosius lietuvaičius bei jų padėtį užsienyje. Nors vaikai be tėvų auga ne vienerius metus, tik dabar pradėta rimčiau domėtis jų likimais.
Tėvai nepastebi
Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovai patikina, jog į šią problemą, kad ir pavėluotai, lietuviai iš Baltijos šalių dėmesį atkreipė pirmieji. Su kokiomis problemomis susiduria emigrantų palikti vaikai, į Panevėžį vakar atvyko padiskutuoti vaiko teisų apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė daktarė Audra Sipavičienė, diskusijoje Panevėžio kraštui atstovavo Panevėžio miesto vicemeras Petras Luomanas.
Susirinkusieji vieningai sutarė – šiandiena nepaprastai skaudi tiek likusiems, tiek drauge su emigravusiais tėvais išvykusiems vaikams. Į materialinę gerovę išmainyta ne vienos šeimos laimė, ne vieno mažylio didžiulės svajonės: gyventi su tėvais. O ir susizgribusiems ištaisyti skriaudas akivaizdu, kad baisiausios emigracijos pasekmės užgrius ateinančių kartų pečius.
TMO duomenimis, laisvę atgavusią Lietuvą iki šių dienų paliko apie pusė milijono kraštiečių. Manoma, jog šalį „ištikusi“ emigracija mažėja – jau 2006 m. gimtinę paliko per pusę mažiau žmonių nei 2005. Pirmąjį išsamesnį tyrimą apie migracijos išskirtas šeimas atlikę TMO atstovai patvirtino jau seniai akivaizdžią realybę – migracijos išdraskytų šeimų yra labai daug. Daugiau nei 20 procentų namų ūkių turi migrantų, pusė jų – išskirtos šeimos su vaikais: manoma, kad paliktų vaikų gali būti 25–30 tūkstančių ar net daugiau.
A.Sipavičienės teigimu, sprendžiant šią masinę problemą pirmiausia reikia informuoti šeimas apie laukiančias pasekmes ir padėti suprasti, kad migracijos lūkesčiai ir realybė dažnai prasilenkia.
„Išvykstantys tėvai neretai mano ir tvirtina šeimą paliekantys trumpam. Tačiau per kelis mėnesius turtų prisikrauti retai kam pavyksta, todėl „trumpam“ virsta metais. Vaikai supranta, kad tėvams reikia išvažiuoti ir su ašaromis akyse tikina, jog viskas gerai. Bet taip nėra. Deja, ir tėvai stengiasi nematyti, kokią įtaką jų elgesys turi atžaloms, kokias traumas jie patiria. Tokios pasekmės yra dabar – o kas laukia ateities kartų, ar besugebės palikti vaikai saugias šeimas kurti?“ – kalbėjo daktarė.
Geresni iš baimės
Tyrimo metu išsiaiškinta, kad apie 42 procentai emigravusiųjų – vieną mokyklinio amžiaus vaiką turintys šeimų nariai. Beveik trečia dalis svetur užsibūna iki dvejų metų, beveik pusė – iki penkerių.
Anot A.Sipavičienės, tokioje situacijoje sunkiausia ikimokyklinio amžiaus mažyliams – laiko pojūčio neturintys mažamečiai nesuvokia apibrėžtumo, todėl net trumpalaikis tėvų praradimas turi skaudžių psichologinės ir intelektinės raidos pasekmių.
„Beveik pusė paliktų vaikų tampa liūdnesni, piktesni, uždaresni, kai kurie pradeda prasčiau mokytis. Apie 20 procentų pasidaro šiurkštesni ar net agresyvūs – ypač jei šeimą palieka motina. Kai kurie tėvai mano, kad palikti vaikai tampa labiau suaugę, meilesni. Tokie geresni pokyčiai pastebėti apie 40 procentų vaikų. Tačiau iš tiesų taip vaikas slepia stresą ir baimę būti paliktas antro iš tėvų“, – sakė TMO atstovė.
Diskusijos metu pabrėžta, kad vaikui sunku adaptuotis ir tėvams išvykus, ir iškeliavus kartu į užsienį su jais, nes keičiasi aplinka, draugai, mokslo įstaiga.
„Vaikų ir tėvų santykiai iškreipiami ir tuomet, kai į užsienį drauge išvykusios atžalos greičiau adaptuojasi, išmoksta kalbą ir tampa tarpininkais su išore – pavyzdžiui, vertėjais kokiam notarų biure“, – teigė A.Sipavičienė.
Daktarė paminėjo, kad išsiskyrusios šeimos neretai pajunta jausmų atšalimą, kuris tampa skyrybų priežastimi.
Plačiau skaitykite balandžio 24 d.
„Sekundėje“.
Justė BRIEDYTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Suskaičiuoti vaikus, kurie dėl
emigracijos bangos laikinai neteko tėvų, nėra lengva: dažnai net mokytojai
nežino apie padėtį mokinių šeimoje.
