-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Edvinas Žiaugrė
Mokytoja Emilija Gedraitienė apie Edviną: „Tai pirmokas, įsiliejantis savo pirmaisiais darbais į „Minties“ gimnazijos kasdienybę. Mokiniui svarbu, kaip jaučiasi ir ką išgyvena esantis šalia. Yra pastabus, paslaugus, komunikabilus jaunuolis, todėl tai jaučiama ir kūriniuose“.
BENAMIS
Penktadienis. Baigėsi pamokos. Kaip gerai, kad šiandien tik penkios. Antai prie parduotuvės vėl tas pats benamis su šunimi. Reikia pabandyti. Juk internete rodo, kaip po išmaldos paseka žmogų, ką su gautais pinigais darys. Prifilmuota, kaip vieni perka maisto, ir dar kokio, kiti tik šiltų rūbų. Berniukas pačiupinėjo kišenėje sutaupytuosius. Ten jų jau sumelė. Sugalvojo ir jis išbandyti. O po to mamos kaip nors atsiprašys. Pasiteisins „eksperimentavau“, o paskui per mėnesį vėl susitaupys…
Priėjęs prie benamio pasisveikino, padavė eurų. Žmogus suspaudė saują – veidas tarsi antrą kartą gimusio pasidarė. Bet nenuskubėjo, o atsisukęs į berniuką padėkojo. Pastarasis paėjo už kampo ir laukė, ką benamis darys. Šis dar kiek pasėdėjo, po to lėtai atsistojo ir pakvietė silpną purviną šunį kartu. Berniukas sekė, kaip jiedu įėjo į gyvūnų prekių parduotuvę. Kai jie vėl pasirodė gatvėje, seklys neiškentė, priėjo ir paklausė, kodėl jie ėjo į šią parduotuvę. Juk berniukas tikėjosi kitko. Nuskambėjo netikėtas paaiškinimas: „Šuo – geriausias žmogaus draugas“.
Juras Nauronis
„Atsakingas jaunas žmogus, abiturientas, kuris nuosekliai atlieka darbus, brandina mintis. Tai, kas aktualu mąstančiam žmogui, išsako ir kūrybiniuose bandymuose. Jo apžvalgos yra ne tik iš asmeninės patirties, bet ir iš Lietuvos aktualijų“, – taip mokytoja Emilija Gedraitienė supažindina su jaunuoju autoriumi.
GYVENIMO KOVA
Kiekvienas žmogus beveik kasdien susiduria su problemomis. Todėl neretai aplanko jausmas, lyg viskas, ko tu nori, yra tai, jog tu nieko nebenori. Darosi sunku kvėpuoti ir jautiesi, tarsi tavo viduje būtų vakuumas, kuriame ištirpo ir oras, ir garsai, ir jausmai. Tuštuma. Tai vienu metu ir truputį malonus, tačiau ir katastrofiškai baugus jausmas, kurio sustabdyti tuo momentu nei norisi, nei įmanoma. Panašus jausmas mane aplankė ir tądien.
Nors buvo pilka neseniai prasidėjusio rudens diena, lauke nelijo, tačiau man tai nebuvo svarbu. Tikriausiai retam jauno amžiaus žmogui būtų svarbūs išorinio pasaulio aplinkos veiksniai: mokykloje per matematikos kontrolinį darbą gauna dvejetą, sužino, kad jį išdavė mylimas žmogus, grįžęs namo, skaudžiau nei bet kada anksčiau susipyksta su savo tėvais visai to nesitikėdamas. Taigi, taip nesitikėdamas ką tik papasakojau savo tos dienos potyrius bei įvykius. Suprantama, daugumai žmonių jie pasirodytų gana menki. Tačiau man viso šio „mišinio“ pakako, kad nebežinodamas, kur dėtis, nuspręsčiau nukulniuoti į netoli namų esantį parką. Kuo toliau nuo visų ir visko.
Susiradęs dar neišrinktą dalimis suoliuką norėjau surikiuoti galvoje nebetelpančias mintis ir veltui viduje ieškoti kažko, kas kaip nors padėtų. Nežinau kodėl, bet nuojautos paskatintas netikėtai pakėliau galvą ir pamačiau taku lėtai ateinantį žmogų.
Tai buvo senyvo amžiaus vyras. Jis buvo užsidėjęs nedidelę kepurę, apsirengęs megztiniu su gobtuvu bei mūvėjo į džinsus panašias kelnes. Tačiau jis nebuvo panašus į tingų bei paniurusį senolį, kokius beveik kasdien sutinku gatvėse, matau prie parduotuvių. Jo veide buvo galima įžvelgti ramumą bei pasitikėjimą savimi. Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Ei, vaiki, tau viskas gerai?
Aš linktelėjau galvą.
– Aš per daug senas, jog pažvelgęs į žmogaus veidą nesugebėčiau atspėti, kad jam kažkas neduoda ramybės.
– Na, turbūt šiuo atveju taip pat nesuklydote, – atsakiau nuleidęs galvą.
– Tai pasisakyk. Gal kuo nors galėsiu padėti, – tarė jis.
Trumpai apsakiau jam tokios mano būsenos priežastis, o jis klausė truputį primerkęs akis ir sunėręs rankas už nugaros.
Man baigus jis prabilo:
– Žinai, vaike… Suprantu, kaip jautiesi dėl viso šito, nes aš kadaise taip pat buvau jaunas. Labai žavėjausi boksu bei vėliau treniravau kitus. Ir turiu pasakyti… Atėjęs į šį pasaulį žmogus iškart pradeda kovą. Tai kova su gyvenimu. Jis ima tau smūgiuoti. Vieni smūgiai būna silpni. Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie sužeidžia baisiau už bet ką kitą. Ir nesvarbu, koks stiprus bebūtum, gyvenimas parklupdys tave ant kelių ir laikys tokioje padėtyje, jei nieko nedarysi. Niekas kitas tavęs taip nesumuš, kaip tai gali padaryti gyvenimas. Leisk dar pasakyti tai, ką tu jau žinai. Šiame pasaulyje glūdi ne vien saulės spindulėliai bei vaivorykštės. Tai taip pat yra žiauri ir atšiauri vieta, todėl, jei tu nori čia nepražūti, turi būti pasirengęs bet kokia kaina atlaikyti gyvenimo smūgius. Ir jokiu būdu nesistenk rodyti pirštais į kitus žmones taip ieškodamas kaltų dėl patirtų negandų. Tai daro tik bailiai, o tu nepanašus į tokį. Galbūt tai nepaguos tavo dar jaunos ir jautrios širdies, tačiau tikiuosi, jog, kai tu visa tai suvoksi bei susitaikysi su tuo, išliksi šioje išlikimo kovoje.
Tikriausiai vėl iš mano šįkart jau kitokios veido išraiškos jis suprato, kad jokie kiti žodžiai nebereikalingi. Mandagiai atsisveikinome ir nuėjome savais keliais. Net nepastebėjau, kaip atsidūriau prie savo namų. Tačiau galiu pasakyti, jog jaučiau keistą laisvumą, ramybę bei tvirtumą viduje. Sutikto garbaus amžiaus bei didžios sielos žmogaus žodžiai įstrigo manyje ir jų galia padėjo.
Įėjęs į butą, pažiūrėjau mamai į akis norėdamas atsiprašyti, bet pamačiau, kad ji viską supranta. Netrukus atėjo metas ilsėtis, ir tikriausiai dar nesu užmigęs su tokia ramybe ir euforija savo širdyje. Jaučiau, kad kitą gyvenimo smūgį aš sutiksiu ir atlaikysiu su didesne tvirtybe ir jokiu būdu neleisiu manyje įsigalėti to smūgio sukeltai tuštumai.
