Gyvenimo kokybė matuojama ne pinigais, o laisve. Su tokia nuostata gyvenantis 46-erių menininkas Robertas Bartašius negali nepatraukti aplinkinių dėmesio. Sostinėje gyvenantis buvęs panevėžietis, rodos, aukštyn kojom verčia vartotojiškos visuomenės dėsnius: Vilniaus gatvėmis patraukia sėdęs ant girgždančio senutėlio dviračio, kartais dar prisikabina katilą su degančiomis malkomis, sostinės pakrašty baigia nusidrėbti namą iš molio bei šiaudų ir, užuot bandęs įsisprausti į solidaus vyro ir tėčio įvaizdį, į padanges paleidžia paties sumeistrautus fantastiškus aitvarus.
Virsta kritine mase
„Buitinis menas – kaip buitinis alkoholizmas. Pradžioje užtenka nedaug, vėliau norisi vis daugiau. Kitas simptomas – pats sustoti nebegali, o tai jau manija. Taip, aš – maniakas! Išgelbėkit! Nors gal nereikia. Taip įdomiau. Aš nepripažįstu autoriaus teisių, todėl visus mano darbus galima fotografuoti, kopijuoti, dauginti, liesti, šaipytis“, – taip netradiciškai prisistato galerijoje „2-asis aukštas“ buitinio meno parodą atidaręs menininkas Robertas Bartašius.
Šis vyriškis, rodos, laisvas nuo bet kokių taisyklių, tradicijų ar visuomenėje priimtų normų.
Jo gyvenimo filosofija paremta vienintele doktrina – laisve.
Žiūrovų teismui savo kūrinius išstatęs R.Bartašius tikina esąs menininkas, nesiveržiantis į parodas. Rengėjams tenka nemažai pastangų padėti, kad prikalbintų kūrėją pasirodyti meno gerbėjams.
„Parodose jaučiuosi ne savo vietoje. Netraukia jos manęs. Geriausia būtų: atvežei, išstatei darbus ir – atia, be jokio pristatymo!
Gal todėl, kad esu kiek uždaras žmogus“, –
dėsto menininkas.
Iš kūrybos pragyvenantis R.Bartašius neslepia nesąs prisirišęs prie savo darbų. Jei tik atsirastų pirkėjas, iš karto visus ir parduotų. Be jokio gailesčio.
Anot Roberto, kad tik būtų, kas perka jo aitvarus, skulptūras, drožinius, instaliacijas. Tik kažin ar ryžtųsi parduoti senutėlį girgždantį dviratį, prieš penketą metų „susiveiktą“ iš senieną išmesti ketinusių draugų.
Dabar dviratis su prikabintu katilu – ne tik vienas ryškiausių R.Bartašiaus parodų eksponatų.
Vasarą kartu su 300-400 dviratininkų, žiemą – su keliomis dešimtimis bendraminčių menininkas patraukia Vilniaus gatvėmis demonstruodamas, kad kritinė masė – dviratininkai irgi yra teisėti eismo dalyviai, kuriuos taip pat reikia gerbti.
Automobiliu – vėžlio
žingsniu
R.Bartašius paneigia nuostatą, kad automobilis – greita ir tobula susisiekimo priemonė. Anot jo, daugelis nežino ar nenori žinoti tikrosios tiesos – vidutinis automobilio greitis tesiekia 25 km/h, o dviračio – 16 km/h.
„Pirmiausia reikia teisingo požiūrio. Visi žino, kad laikas yra pinigai ir atvirkščiai. Bet į automobilio tikrąją kainą įeina ne tik už jį sumokėti pinigai ir eksploatacija, bet ir mokesčiai už parkavimą, kelius, draudimą. Ir visa tai susumavus, dar padalijus iš laiko, per kurį tokie pinigai uždirbami, dar įskaičiavus nuvažiuotus kilometrus ir – gaunamos stulbinamos išvados“, – aiškino R.Bartašius.
Anot jo, dėl to, kad greitai nuvažiavo iš taško A į tašką B, žmonės džiaugiasi tik tol, kol nepradeda skaičiuoti, kiek turėjo už tokį malonumą dirbti.
Todėl menininkas įsitikinęs: mieste geresnės transporto priemonės už dviratį nėra. Ir keturių asmenų Bartašių šeimoje jų net šeši.
Dviračiais Bartašiai išmaišę Suomiją, Švediją.
„Fantastika“, – trumpai keliones dviračiu nusako Robertas.
Su tokiu pat susižavėjimu menininkas kalba ir apie dar vieną savo aistrą – spalvingus, įvairiaformius į dangų kylančius aitvarus. Savo kolekcijoje šių dangaus pasiuntinių R.Bartašius suskaičiuoja apie 30.
Anot jo, aitvarus kurti ir leisti tiesiog įdomu. Ir jokia nostalgija vaikystei čia nekvepia.
Bėga nuo asfalto
Neigiantis vartotojiškos visuomenės dėsnius menininkas nemato prasmės šimtatūkstantines sumas švaistyti namo statybai. Jau ketveri metai, kai Vilniaus pakrašty R.Bartašius vienas, neprašydamas niekieno pagalbos, lipdosi namą propaguodamas alternatyviąją statybą – iš molio, išsikasto savo sklype, ir šiaudų, atsivežtų iš ūkininko.
Robertas išduoda ir finansinius niuansus – 15 arų sklypas ir 70 kv.m namas jam atsieisiantis tik 70 tūkst. litų.
Įsikelti į savo molinį būstą Bartašiai ketina jau šį rudenį.
Menininkas tvirtai įsitikinęs: tokia pastogė bus jauki ir tikrai ne prastesnė už šiuo metu paplitusius standartinius namelius, Roberto vadinamąsias „kartonkes“.
Bebaigiamas statyti molinis namelis tapo dar vienu savotišku R.Bartašiaus meno kūriniu – sklypo kaimynai savo svečiams organizuoja ekskursijas apžiūrėti keistojo statinio.
Vyriškio nuomone, neką prasčiau jam būtų pavykę suregzti namą ir iš padangų ar vien tik iš šiaudų.
„Iš tiesų aš savo namą statau visai neilgai – tik keletą metų. Jei žmogus namo statybai paėmęs paskolą trisdešimčiai metų, tiek metų ir tęsis statyba. Juk visą tą laiką jis gyvens ne nuosavame, o skolintame, banko išnuomotame name. O aš jau būsiu pasistatęs ir neskolingas. Greitų statybų nėra, yra tik rinkos ekonomikos apgaulė“, – aiškina R.Bartašius.
Vyriškio teigimu, tos jo statybos – vienas žingsnis tolyn nuo didmiesčio gyvenimo, sklidino triukšmo, prikimšto prekybos centrų ir juose besistumdančių nuolat kažkur skubančių žmonių.
Robertas juokauja keliolikos arų sklype kuriantis „šabakštyną“ – sodinąs medžius, krūmus, o dabar madingos vejos ir trinkelėmis grįsto kiemo, šeimininko teigimu, nenumatyta.
„Kam iš miesto centro keltis į pakraštį, jei nuo vieno asfalto gabalo užšoksi ant kito?“ – stebisi R.Bartašius.
Senamiestyje romantikos
nerado
Iš Panevėžio į sostinę prieš daugelį metų emigravęs menininkas tiesiai išrėžia: jokios romantikų deklaruojamos Vilniaus senamiesčio auros jis nepajutęs.
„Ta aura – tik mitologija. Man tas Vilnius nuo Naujamiesčio niekuo nesiskiria. Tas pats miestas, tik daugiau pompastikos ir blizgučių. Tik gyvenimas taip susiklostė, kad ten teko įleisti šaknis“, – pripažįsta Robertas.
Vyriškis tikina nesąs nei Vilniaus, nei Lietuvos patriotas. Taip pat jaukiai ir gerai jis jaustųsi bet kur kitur – Lenkijoje ar Nigerijoje. Anot jo, žmonės visur vienodi.
Savęs jokiais dirbtiniais pančiais nevaržantis ir visuomenės daugumos kuriamoms taisyklėms nepasiduodantis R.Bartašius pripažįsta į tokį savęs pažinimą ir meno pasaulį atėjęs kone atsitiktinai. Gimtajame Panevėžyje baigęs vidurinę mokyklą Robertas pasirinko inžinieriaus statybininko specialybę tuomečiame Kauno politechnikos institute.
„Tada dar buvau paprastas bernužėlis, kuriam žūtbūt reikėjo kažkur įstoti, kad nepaimtų į armiją. O pažymių vidurkis tebuvo šiek tiek per tris“, – apie jaunystės pasirinkimą pasakojo R.Bartašius.
Meniškos sielos jaunuoliui teko netgi „Ekrano“ gamykloje vyriausiuoju technologu padirbėti.
Ir nors iš savosios specialybės duoną Robertas tevalgė vos metus, tačiau įgytos žinios pravertė – gal todėl, kad statybos jam nebuvo neatrasta žemė, ryžosi lipdyti savo namelį.
Ir ne tik Robertas racionalumą derina su kūryba. Skulptūras lipdo ir jo žmona ekonomistė. O vyresnėlė septyniolikmetė dukra, studijuojanti Vilniaus licėjuje, svajoja ne apie karjerą versle, kaip daugelis jos bendraamžių, o ekologijos studijas.
Tik jaunylė dvylikametė Ulijona kol kas tėveliams dar mįslė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Rutinai nepasiduodantis R.Bartašius
įsitikinęs: gyvenimo kokybė matuojama ne pinigais, o žmogaus sugebėjimu jaustis
laisvam.
