Svajoja apie darželį
Karsakiškio seniūnijos Prūselių kaime gyvenančios Jolitos Rekštytės gyvenimas patvirtina taisyklę, kad tvirtos vyriškos atramos neturinčios moterys iš gyvenimo sunkumų priverstos kapstytis pačios.
Trisdešimtmetė penkių pametinukų vaikų mama neseniai jautėsi taip pavargusi nuo sunkaus gyvenimo, kad buvo pasiryžusi vaikus atiduoti valdiškiems namams ir į gyvenimą bandyti kabintis viena. Susilaikyti nuo tokio sunkiai ištaisomo poelgio ir pamatyti teigiamas savo gyvenimo puses J.Rekštytei padėjo Marijos Zabulionienės vadovaujamuose Šeimos namuose praleistas mėnuo.
Keletą kilometrų nuo Geležių nutolusiame Prūselių kaime gyvenančios J.Rekštytės sodybą parodys bet kuris kaimo žmogus. Šiltesnę dieną geriausias orientyras – po kiemą bėginėjantis būrelis vaikų: dešimtmetis Aimundas, septynerių sulaukusi Gabija, metais jaunesnė Ugnė, penkerių Liveta ir pustrečių Vainius.
„Sunku auginti tiek vaikų, – net nebando slėpti jauna moteris. – Vis galvoju, kad pasaulis visai kitaip atrodytų, jei Geležiuose būtų vaikų darželis. O dabar, be Panevėžio, darželio niekur nėra, nebent Subačiuje – jau Kupiškio rajone, bet ir tas labai toli.“
Jolita sako, kad darželis jai padėtų ne tik pailsėti nuo nesibaigiančio tupinėjimo apie vaikus, bet ir pagerinti šeimos materialinį pagrindą. Net sunkiausio darbo nebijanti moteris dabar negali atsitraukti nuo mažamečių vaikų.
Verčiasi sunkiai
Netoliese gyvenanti mama Jolitai padeda mažai, vaikai jos nepripažįsta kaip močiutės. Daug dažniau pasaugoti vaikus moteris pasakoja paliekanti savo gyvenimo draugo Dangiro Bružo motinai.
Dangiras – jauniausias už vaikų nužudymą iki gyvos galvos nuteistos Almos Bružaitės (Jonaitienės) brolis. Apie draugo seserį Jolita sako žinanti tik iš televizijos ir laikraščių – niekas iš šeimos narių jos aplankyti nevažiuoja. Dažnai televizijos ekranuose šmėžuojantis nužudytų berniukų tėtis Virginijus Jonaitis Jolitai pažįstamas tik iš giminių kalbų.
„Šimtu procentų esu įsitikinusi, kad tai ne vienos Almos darbas, – atvirai sako J.Rekštytė. – Tokių jau paaugusių vaikų ji niekaip nebūtų pajėgusi viena pasmaugti. Vaikai stiprūs, gintųsi, pabėgtų. Aplankyti Almos Dangiras buvo tada, kai ji dar buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nuvežė jai maisto už šimtą litų. Dabar atrodo, kad tai buvo klaida, nereikėjo jos remti.“
J.Rekštytė pasakoja ilgai sugebėjusi verstis tik iš vadinamųjų vaikų pinigų, o jų per mėnesį susidarydavo vos 200 litų.
„Ar kas nors gali įsivaizduoti, kaip iš dviejų šimtų litų pragyventi su penkiais vaikais? O aš sugebėdavau. Ir mes visi kasdien būdavom pavalgę“, – savo ūkiškumu pasidžiaugia daugiavaikė mama.
Didžiausias jaunos šeimos džiaugsmas – savas namas. Jį kaip palikimą testamentu Jolita gavo iš kadaise ją mylėjusio daug vyresnio vyro.
„Tai buvo senas žmogus, kuris mane labai mylėjo, bet jis jau miręs, todėl kalbėti apie jį nebegalima“, – klausinėjama apie praeitį nesileidžia jauna moteris. Ji tik prasitaria, kad dėl namo nuosavybės sutvarkymo dar bus daug rūpesčių.
„Praleidau tris mėnesius, per kuriuos reikėjo susitvarkyti, o dabar reikės po teismus vaikščioti, – apgailestauja moteris. – Žinau, kad kuo ilgiau lauksiu, tuo daugiau man kainuos.“
Norėjo namo
Su Dangiru Bružu Jolita gyvena jau septynerius metus. Blogai kalbėti apie savo vaikų tėvą moteris nenori, prasitaria nebent tiek, kad ir su juo kartais nelengva kaip su mažu vaiku. Didesnė blogybė, kad Dangiras pernelyg dažnai taurelę kilnoja. Pavargusi nuo ne visada tinkamo sugyventinio elgesio ir nuolatinio galo su galu durstymo J.Rekštytė baigiantis žiemai nutarė, kad visiems bus geriau, jei vaikai augs valdiškuose globos namuose.
„Taip ir pasakiau – pasiimkite tuos du šimtus litų ir penkis vaikus. Sau duonos aš užsidirbsiu“, – moteris tikina, kad tokia išeitis tada atrodė geriausia.
Išgirdusios apie tokį penkių vaikų mamos sprendimą padėtį ėmėsi gelbėti rajono Savivaldybės Vaikų teisių skyriaus specialistės ir Karsakiškio seniūnijos socialinės darbuotojos. Tuomet Jolita su visais penkiais vaikais atsidūrė agentūros „SOS vaikai“ Šeimos namuose.
Kasdien su skriaudžiamomis ir smurtą patiriančiomis moterimis susidurianti Šeimos namų įkūrėja M.Zabulionienė patarė Jolitai nedaryti skubotų sprendimų, pailsėti nuo buities rūpesčių, paragauti miestietiško gyvenimo.
„Labai greitai supratau, kad gyventi mieste nenoriu, man ten viskas svetima, – Panevėžyje patirtus įspūdžius pasakoja J.Rekštytė. – Širdis neleido ir Dangiro palikti likimo valiai, jis buvo atvažiavęs mūsų aplankyti, prašė grįžti namo. Labiausiai širdį dėl vaikų skaudėjo – jie vis prašė važiuoti namo pas tėtį.“
Būdama Šeimos namuose J.Rekštytė sumanė dar vieną būdą sutramdyti sugyventiniui: iš Dangiro išgavo pažadą, kad šis pasirašys notaro patvirtintą raštą, kuriame pasižadės nepiktnaudžiauti alkoholiu.
Parūpins lovų
„Moralinis ir fizinis smurtas prieš moteris klesti ir kol kas menkai tegalime jį suvaldyti, – „Sekundei“ teigė Šeimos namų vadovė M.Zabulionienė. – Pas mus Jolita atvažiavo labai pavargusi, išsekusi. Kad moteris nebijo jokio darbo, iškart buvo matyti, nes ji be jokių kalbų imdavosi grindis plauti ir tvarką daryti. Ir su vaikais gražiai bendrauja, be jokių riksmų. Žinoma, ir iš jos pusės ne viskas gerai. Vien jau tai, kad dalį vaikams skirtų pinigų ji gauna maisto talonais. Blogiausia, kad nebuvo sutvarkyti dokumentai nei socialinei pašalpai, nei alimentams gauti.“
Plačiau skaitykite kovo 28 d. „Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. Visa Jolitos Rekštytės diena praeina
besirūpinant namais ir penkiais vaikais.
