Krikščioniškajam pasauliui švenčiant Velykas Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios šventoriuje sutrata būgnas. Tik kartą metuose iš senos klėtelės į dienos šviesą ištraukiamo šimtamečio varinio būgno, aptempto ožio oda, garsas švintant Velykų sekmadieniui žadina parapiją skelbdamas džiugią naujieną: Kristus prisikėlė. Ir taip metų metais dar nuo caro laikų.
Būgnija tik per
Velykas
Vadoklių parapijos tikintieji gali būti ramūs – Velykų ryto ankstyvųjų šv. Mišių jie tikrai nepramiegos. Dar tik brėkštant džiaugsmingai dienai per kelis kaimus pradeda aidėti parapijos Velykų simboliu tapusio unikalaus būgno garsas.
Būgno lazdelėmis manipuliuojantys vadokliškiai Albertas Kisielis ir Sigitas Liobikas skambiais dūžiais pasitinka kiekvieną įsukusįjį į bažnyčios šventorių. Už trankų velykinį pasveikinimą būgnininkai nebent saldainiais parapijiečių apdovanojami.
„Gali klebonui nebeduoti, jei kepurę padėsim“, – juokavo vyriškiai.
Visus metus būgnas su kitais bažnytiniais reikmenimis – procesijų vėliavomis, šimtametėse spintose dūlančiomis antikvarinėmis religinėmis knygomis, bedulkančiais žibintais, smilkyklėmis, vietinių vadinamomis trybuliais, varpeliais ir religiniais paveikslais – slepiasi užkeltas ant šalia klebonijos parimusios klėtelės aukšto.
Albertas ir Sigitas jų žinioje esančią varinę 30 kilogramų sveriančią Vadoklių retenybę tik prieš pat šv. Velykas ištraukia į dienos šviesą, nušluosto dulkes ir užtempia ožio odą. Tiesa, prieš velkant būgną visus metus Alberto namų pastogėje saugotą odą tenka gerokai pratampyti, kad Velykų rytą smarkiau trenkus staiga neplyštų.
Palikti neišardyto būgno visiems metams būgnininkai nerizikuoja. Mat pasakojama, kad jų pirmtakus, nesusizgribusius po Velykų nuvilkti nuo būgno odos, pamokė į klėtelę įjunkę „pacukai“.
Tempė net šuns odą
Ypatingojo būgno amžius, deja, jau paslaptis. Vadokliuose nebelikę žmonių, galinčių papasakoti jo sukūrimo istoriją. S.Liobikas ir A.Kisielis spėja, kad unikaliajam instrumentui galėtų būti tiek pat metų, kiek ir Vadoklių bažnyčiai, kurios pamatiniame akmenyje iškirsti 1876-ieji.
Manoma, kad katilo formos brangų varinį būgną nukaldino vietinis kalvis.
Ne kartą teko keisti instrumento odą. Dabartinę, itin gerai skambančią ožio, būgnininkams prieš penketą metų padovanojo gyventoja iš gretimo Karvedžių kaimo.
Vyriškiai patikina: naujos nereikės ieškoti bent jau 25-erius metus.
Ant būgno bandyta užtempti netgi šuns odą, tačiau, pasirodo, gyvenimą baigusio keturkojo būta per mažo, kad jo odos užtektų.
Būgnininkai mėgino muzikiniams tikslams panaudoti ir veršiuko odą, bet ši pasirodė per prastai skambanti.
Užtat dabar, kai Albertas ir Sigitas medinėmis lazdelėmis, vadinamomis kūlelėmis, trenkia į ožinį būgną, garsas nuaidi per kelis kaimus – išgirsta net ir už kelių kilometrų nuo Vadoklių įsikūrę Karvedžiai, Klebonai, Stebėkiai.
Vadokliškiai išduoda paslaptį: trenksmas toli girdėti ne tik dėl pačių būgnininkų sugebėjimų mušti, bet ir instrumento viduje įtaisytos garsą stiprinančios detalės, primenančios gramofono dūdą.
Tačiau būgno garsai po parapiją pasklinda tik kartą per metus ir tik pirmosios Velykų dienos rytą. Ties ant žemės patiesto ryškiaspalvio gėlėto kilimo pastatytu blizgančiomis girliandomis išpuoštu būgnu vyriškiai palinksta dviem-trim valandoms, kol procesija tris kartus apeina aplink bažnyčią. Tiek laiko be jokios pertraukėlės kone visoje parapijoje girdėti būgno trenksmas, sumišęs su bažnyčios varpų gausmu.
Būgnininkais tapti nenori
S.Liobikas ir A.Kisielis Velykų rytą būgno garsais tikinčiuosius į bažnyčią kviečia jau 25-erius metus.
Vadokliškiai pasakoja, kad pirmasis būgną mušti pradėjo Pranas Jarmulka – stiprus vyras, sugebėdavęs vienas susitvarkyti net su keliais peštukais. Dar pasakojama, kad Jarmulka dirbęs cirke.
Po jo būgnininkų lazdeles į rankas paėmė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis
Ilekiai, tačiau šiems porą metų pabūgnijus ir išvažiavus į Kauną, Vadoklių Velykų simbolis ilgam nutilo.
Seną tradiciją atgaivino Stasys Samėnas. Jis ir dabartines būgnininkų medines lazdeles nutekino. Maža to, vieną porą dar spėjo ir išmarginti tarsi Velykų margutį. Prie S.Samėno prisijungė ir Albertas su Sigitu. Prieš dešimtmetį S.Samėnui iškeliavus į Anapilį, būgnininkai teliko du.
Plačiau skaitykite kovo 22 d. „Sekundėje“.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. A.Kisielis
(kairėje) ir S.Liobikas Vadoklių simboliu tapusį būgną iš klėtelės į dienos
šviesą ištraukia tik kartą per metus – pirmąją Velykų dieną.
