Visuomenė sensta, o senatvėje atmintį, mąstymą, orientaciją, suvokimą praradę žmonės vis dažniau tampa našta. Vieni sunkią gyvenimo pabaigą leidžia slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse, kiti – senelių globos namuose, tačiau dažniausiai slaugos rūpesčiai gula ant jų artimųjų pečių.
Motinai atidavė kone 10
metų
Kažin, ar kas yra ėmęsis skaičiuoti, kiek sūnų bei dukterų dėl senatvės ligonių namuose atsisako darbo, asmeninio gyvenimo, paaukodami jį karšinamiems gimdytojams.
Panevėžio rajono gyventoja Irena K. po sunkios traumos demencija susirgusią savo aštuoniasdešimtmetę motiną slaugė kone 10 metų. Priemiestyje su šeima gyvenanti moteris tvirtina: ji mielai būtų kartkartėmis samdžiusi žmogų prižiūrėti motiną, jei tik būtų turėjusi tokią galimybę. Tačiau paaiškėjo, jog kaime rasti slaugytoją orientaciją bei suvokimą praradusiam ligoniui beveik neįmanoma.
Nors daugelis ponią Ireną laikė keista, nesuprato, kodėl ji motinos nepaguldo nors kuriam laikui į slaugos ligoninę kaip kiti, moteris jautė pareigą rūpintis savo gimdytoja pati. Į ligoninę motinos neguldė suprasdama, kaip sunku seną žmogų pervežti, o ir jam nepažįstamoje aplinkoje būtų baisu.
Tik dabar, kai mama jau mirusi, gerokai sveikatos netekusi moteris vaistų dėka ima po truputį atsigauti, iš naujo pratinasi prie minties, kad gali pradėti gyventi sau.
Penkerius metus iš savo gyvenimo dėl ligotos motinos išbraukusi Irena nesigaili, tačiau savo vaikams ji tvirtina nenorinti būti panašia našta.
Norėtų patikimų organizacijų
„Mamą važiuoti gyventi pas save prikalbinau, kai dukros pastebėjo, kad ji savo bute ėmė palikti atsuktas dujas, tempti iš konteinerių daiktus. Iš pradžių su ja dar buvo galima susikalbėti, bet paskui mama pradėjo nebepažinti manęs, kalbėjo tik apie jaunystę ir elgėsi neprognozuojamai. Jėgos turėjo labai daug, todėl grįžusi į namus rasdavau sudraskytas užuolaidas, pagalves, antklodes, išluptą parketą. Paskutiniaisiais metais kartais tekdavo ją ir pririšti“, – pasakojo moteris.
Dvejus metus į darbą nėjo ir uošvę prižiūrėjo Irenos vyras. Paskui ji pati, dirbdama mokykloje, per pertraukas skubėdavo pamaitinti, aptvarkyti motiną. Maistą jai tekdavo smulkinti kaip kūdikiui. Visi savaitgaliai, visos šventės, dienos ir naktys buvo praleistos šalia mamos. Irena su vyru nei į svečius nueidavo, nei kur išvažiuoti galėjo.
Panevėžietė dėkinga mokyklos vadovui ir visam kolektyvui, kuris suprato jos vargą ir sudarė sąlygas darbą derinti su ligonės priežiūra. Skambučiais moterį palaikė ir giminės.
„Esu įsitikinusi, kad niekas negali geriau prižiūrėti senatvėje žmogaus, kaip jo artimieji. Tačiau būtų labai gerai, kad atsirastų patikimų organizacijų, iš kurių būtų galima pasamdyti žmogų seno, ligoto žmogaus slaugai namuose. Jei ne visam laikui, tai bent tiek, kad galėtum nors kiek atsikvėpti, pailsėti pats“, – teigė Irena.
Ir pririša, ir užrakina
Kol kas valstybė nesudaro reikiamų sąlygų garbingai nugyventi amžiaus turintiesiems senatvinę silpnaprotystę (demenciją): į senelių globos namus gali patekti tik vieniši senoliai arba tie, kurių nepigią priežiūrą išgali apmokėti jų vaikai. Šalyje nėra pensionų ar slaugos įstaigų, kur senoliai, kaip užsienyje, gautų visą medikų bei socialinių darbuotojų pagalbą. Niekam neįdomios ir senatvės ligonius slaugančių artimųjų bėdos.
Ne paslaptis, kad tokie žmonės, išeidami į darbą ar trumpam iš namų, sergančius tėvus kartais būna priversti pririšti prie lovos, užrakinti tuščiame kambaryje, nes kvalifikuotų slaugytojų arba iš viso negauna, arba neišgali jiems sumokėti. Į Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninę (SPGL) sergantieji demencija guldomi tik kuriam laikui ir tai tik dėl gretutinių ligų.
Pasak Panevėžio SPGL skyriaus vedėjos Margaritos Janušonienės, tokie žmonės, patekę į skyrių, ir jaučiasi blogai, ir rūpesčių kelia. Būna, kad jie bėga iš ligoninės, naktimis triukšmauja, lipa iš lovų.
Ne geriau jie elgiasi ir būdami namuose. Artimieji skundžiasi, kad senoliai palieka atsuktas dujas, vandenį, šūkauja atsidarę langą, jog yra skriaudžiami, nors taip nėra. Pašnekovės teigimu, jos darbo praktikoje yra pasitaikę ligonių ir su agresijos protrūkiais, kuriuos tekdavo vežti į Rokiškio psichiatrijos ligoninę. Tačiau ir ten ne visus juos priimdavo.
Trūksta pagalbos
Vieni vaikai, kaip teigia gydytoja, tėvus į ligoninę atgabena, kad patys galėtų pailsėti, kiti atvežę atsisako pasiimti atgal, tačiau tarpininkauja atiduodant juos į valdišką įstaigą. Yra ir tokių, kurie įsitikinę, jog savo piliečiais senatvėje privalo rūpintis valstybė. M.Janušonienė mano, jog tik nedaugelis vaikų ryžtasi mesti darbą, kad galėtų prižiūrėti nusenusius tėvus.
Panevėžio slaugos ligoninėje neseniai pradėtos dalinti specialios atmintinės, kurios primena, kad namiškiai irgi turi prisidėti prie ligonio slaugymo – prašoma ir apiprausti, ir pamaitinti, ir pabendrauti.
Kadangi slaugyti senatvės ligonius yra nelengvas darbas, jo dirbti nėra daug norinčiųjų. O artimieji, būdami nebejauni, slaugydami sunkų ligonį patys pasiligoja.
Gydytoja pastebi, jog anksčiau mūsų visuomenėje lyg ir nebuvo problemos dėl nusenusių žmonių priežiūros, nes jais daugiau rūpindavosi vaikai. Ir skųstis dėl to nebuvo priimta.
Panevėžio slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės vadovė Violeta Grigienė įsitikinusi, jog senam žmogui psichologiškai patogiausia yra gyventi namuose. Pasak jos, Lietuvoje reikėtų labiau išvystyti paliatyvią pagalbą namuose, nes dabar rasti žmogų, kuris norėtų ir galėtų slaugyti sergantįjį demencija, gana sunku.
Kol kas nėra plačiai paplitusi ir psichologinė pagalba ligonio artimiesiems.
V.Grigienė mano, kad sergančiųjų senatvine demencija mūsų šalyje daugėja. Tam, ko gero, turi įtakos dažnos stresinės situacijos, ilgėjantis žmonių amžius.
Pašnekovė sveikina jau gimusią ir Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinimo laukiančią idėją diferencijuoti slaugos ligoninių įkainius. Tuomet, gavus atitinkamą finansavimą, anot V.Grigienės, būtų galima paruošti ir tinkamai diferencijuotas palatas.
Psichologus atstos
dvasininkai
Panevėžio integruotų sveikatos paslaugų centro (ISPC) gydytoja Raimonda Ulianskienė teigia, jog visuose miestuose, taip pat ir kaime turėtų atsirasti panašūs centrai kaip Panevėžyje. Tačiau bėda, kad nuolat trūksta ir slaugytojų, ir socialinių darbuotojų: ypač ieškoma turinčiųjų psichikos sveikatos specializaciją.
Kadangi centras tegali savo darbuotojams mokėti minimalią algą, o jų darbas labai sunkus ir fiziškai, ir psichologiškai, natūralu, kad dirbti tokį darbą besiveržiančių nėra. Šiuo metu ISPC, anot R.Ulianskienės, dirba 15 socialinių darbuotojų ir keletas slaugytojų. Kadangi slaugomų panevėžiečių yra 30-40, iš tikrųjų reikėtų, kad pirmųjų būtų kur kas daugiau.
Medikė pripažįsta, kad centras teikia nepakankamą psichologinę pagalbą slaugomųjų artimiesiems, nes neturi tokių specialistų. Todėl labai laukiama paliatyviosios pagalbos reikalavimuose numatytos galimybės sveikatos įstaigose įdarbinti dvasininkus, kurie, kaip tikimasi, bent iš dalies galėtų kompensuoti psichologinės pagalbos stygių.
Panevėžio ISPC yra atidaręs ir savo Dienos centrą, kuriame buvo planuota kelioms dienoms apgyvendinti sunkius ligonius, kad nuo jų galėtų nors kiek pailsėti namiškiai. Tam tikslui įrengtos specialios patalpos su virtuve, lovomis.
Deja, R.Ulianskienės tvirtinimu, praktika parodė, kad ligoniai yra sunkiai transportuojami: neatsirado namiškių, panorusių trumpam pailsėti nuo slaugomųjų. Tad patalpos dabar naudojamos dvasinėms valandėlėms rengti.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Nuotr. Mūsų šalyje vis daugėja sergančiųjų
senatvės demencija, o jų priežiūra dažnai gula ant artimųjų
pečių.
