Šventų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje apsilankantys panevėžiečiai jau spėjo įsidėmėti jauną aukštaūgį dvasininką, su šypsena teikiantį sakramentus ir niekada abejingai nepraeinantį pro nuskriaustąjį. Rudenį dvidešimt septintąjį gimtadienį švęsiantis vikaras Audrius Vogulis sako, jog atėjo laikas pamiršti neteisingą nuomonę, kad dvasininkai gyvena užsidarę tarp bažnyčios sienų, o su žmonėmis bendrauja tik per klausyklos langelį.
Neišklausytų nelieka
Antrus metus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos tikintiesiems tarnaujantis vikaras Audrius atvažiuodamas į Panevėžį pasakoja negalvojęs, ar jam čia patiks ir bus patogu gyventi.
„Ne apie save turi galvoti rinkdamasis kunigo kelią, o apie Viešpaties pašaukimą ir žmones, kuriems esi reikalingas ir gali padėti, – sako savąjį kelią suradęs vaikinas. – Todėl visada surasiu laiko į mane besikreipiančiajam. Nesvarbu, kad ir kiek darbų užkluptų. Kai prieš save matau žmogų, suvokiu, kad negaliu praleisti galimybės įsileisti jo į širdį, nes kitos progos padėti atrasti tikėjimo džiaugsmą gali ir nebebūti. Nesvarbu, ar pagalbos ieško elegantiška eilute apsirengęs verslininkas, ar gatvės elgeta, pokalbis su kuriuo baigiasi prašymu duoti kelis litus. Labai norisi kiekvieną žmogų priimti tokį, koks jis yra, sušildyti, pažadinti jo širdį. Žmonės dabar išties labai vieniši ir nuliūdę, o taip norėtųsi dažniau jų akyse pamatyti tikėjimo džiaugsmą.“
„Drungnu“ būti nenorėjo
Kunigas Audrius pasakoja esantis dėkingas Dievui už tikėjime atrastą džiaugsmą ir galimybę jaustis laimingas. Jis sako nuolat jaučiantis Viešpaties ranką, reikiamais momentais tarsi stumtelėjančią reikiama linkme. Šalia Joniškėlio esančiame Narteikių kaime augęs A.Vogulis pasakoja, kad studijos kunigų seminarijoje nebuvo nuo mažų dienų siektas tikslas.
„Žinau, jog įprasta manyti, kad į seminariją dažniausiai stoja labai religingose šeimose augę ir „klapčiukais“ buvę jaunuoliai, – šypteli dvasininkas. – Nieko panašaus – aš augau tradicinėje šeimoje, šventusioje tik Velykas ir Kalėdas.“
Baigus vidurinę vieneri metai praėjo ieškant savęs, o į seminariją vaikinas stojo tarsi norėdamas pabandyti. Buvo svarbu nebūti „drungnu“ žmogumi, o rasti tikrąjį kelią.
„Buvau padavęs dokumentus į visai kitą specialybę universitete, o mintis pabandyti stoti į seminariją šovė tarsi visai netikėtai, – nustebina kunigas. – Tai buvo natūralus jauno žmogaus savojo kelio ieškojimas, o seminarijoje greitai pasijutau savas.“
Labai padėjo ir šeimos pozicija: sužinoję, kad sūnus renkasi studijas seminarijoje, tėvai nepuolė atkalbinėti. „Tai tavo gyvenimas, gyventi reikės tau, o mums svarbiausia, kad būtum laimingas“, – tuomet sakė tėvai.
Dovana tikėti
Šešerius metus trukusios studijos Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje nebuvo išskirtinai sunkios: Audrius sako, kad siekti aukštojo mokslo bet kurioje mokykloje nelengva, o pasirinkus dvasininko kelią labai svarbus dvasinis bei intelektualinis pasirengimas. Ir studijų metais, ir dabar didžiausią dvasinę atramą teikia malda.
Kunigas pasakoja, kad ne visi kartu studijas pradėję vaikinai pajuto esantys savame kelyje – iš dvidešimt dviejų įstojusiųjų seminariją baigė tik septyni. A.Vogulis nesmerkia pasukusiųjų kitu keliu. Pasak jo, nuomonė, kad į seminariją įstojęs jaunuolis būtinai turi ją pabaigti, o mokslus metęs būtinai pasirenka netikusį gyvenimo būdą, tėra dar vienas neteisingas mitas, kurį reikėtų pamiršti. Seminariją palikę jaunuoliai pasirinko mokslus kitose mokyklose, kai kurie sukūrė puikias šeimas.
„Aš jaučiu Dievo dovaną būti kunigu ir jaustis laimingu atradęs savąjį pašaukimą. Kitas žmogus turi dovaną būti mama ir tėčiu. Svarbiausia, kad savo kelyje jaustųsi laimingas. Žmogiškoji meilė yra nuostabus jausmas, o aš jaučiu Viešpaties kvietimą darbuotis jo vynuogyne, – apie savo pasirinkimą pasakoja dvasininkas. – Viešpaties malonė padeda neišklysti iš kelio, kad ir kas gyvenime atsitiktų. Jausdamas nuolatinį tikėjimą tuo keliu galiu vesti ir kitus.“
Bijoti nereikia
Kunigystės, pasak kunigo Aud-riaus, niekaip nepavadinsi darbu – tai yra tarnystė Dievui ir žmonėms.
„Mūsų darbo valandų nenustatysi, žmogui gali būti reikalingas ir dieną, ir naktį. Galbūt kaltas mano jaunatviškas idealizmas, bet man patinka keltis naktį ir skubėti pas laukiantį žmogų, – neslepia dvasininkas. – Jei bažnyčioje matau verkiantį, prieinu išklausyti. Žmogus sutrinka – kaip čia prie jo priėjo kunigas. Viskas priklauso nuo mūsų pačių – jei statysi sienas tarp savęs ir žmonių, už sienos ir liksi. Turiu rasti, kaip žmogų palydėti Dievo link. Labai norisi, kad kitų širdys neliktų šaltos. Tikėjimo žmonės neturėtų įsivaizduoti kaip lažo, o Dievo ir Bažnyčios įsakymų – kaip baimę keliančių priesakų.“
Kunigui norėtųsi, kad žmonės į jį kreiptųsi ne tik bėdos prispausti, bet ir džiaugsmo akimirką.
„Pasidžiaugti žmonės ateina, bet labai retai, – sako dvasininkas. – Laikas pamiršti baimę, kad kunigas nesupras ar neišgirs. Esame tokie pat žmonės, todėl visai nereikia sutrikti, kai prieš Kalėdas užeiname aplankyti. O būna, kad duris atidaręs žmogus gerokai išsigąsta už jų pamatęs kunigą.“
Mėgstantis pėsčiomis po Panevėžį vaikščioti A.Vogulis kartais pastebi, kad pamatę priešais ateinantį kunigą žmonės neretai perbėga į kitą gatvės pusę arba apykaklėje slepia akis. „Galbūt žmogus tikrai turi priežasčių taip elgtis, – svarsto dvasininkas. – Visko tarp žmonių atsitinka, galbūt kada dvasininkas įskaudino ar neišklausė.“
Žmonės nevargina
Aukojantis šventas Mišias, teikiantis sakramentus, klausantis, lankantis ligonius A.Vogulis tikina nuo bendravimo su žmonėmis nepavargstantis. Kartais vakarais net pats stebisi, iš kur savyje turi tiek jėgų. Atsakymas visada toks pat – stiprybės suteikia malda, poilsis ir sportas. Jei lieka laiko, pažaisti krepšinio aukštaūgis dvasininkas niekada neatsisako, nes pasportavus visada jaučiamasi geriau. Kunigą labai palaiko ir grįžtamasis ryšys – širdis džiaugiasi išgirdus, kad per pamokslą ar teikiant sakramentą pasakytas žodis pataikė tiesiai į jautriausią žmogaus širdies vietą. Todėl dvasiniam tobulėjimui laiko niekada negali pritrūkti. „Tuo, kad tapęs kunigu uždarai seminarijos duris, niekas nesibaigia – dvasinis ir intelektualinis augimas vyksta kasdien“, – kunigystės subtilumus atskleidžia A.Vogulis.
Per praėjusią miesto gimtadienio šventę, kai krepšinio turnyre kovojo ir kunigų komanda, A.Vogulis buvo vienas iš organizatorių, į krūvą subūręs dvasininkus.
„Tai buvo puiki proga žmonėms parodyti, kad nesame viduramžiški atsilikėliai ir negyvename užsidarę tarp klebonijos ir bažnyčios sienų, – juokiasi vikaras. – Ir kompiuteriais naudojamės, ir mobiliaisiais telefonais. Pažįstame šiuolaikinį žmogų ir jo aplinką.“
A.Vogulis – ne tik Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, bet ir Vytauto Žemkalnio gimnazijos kapelionas. Su jaunimu bendrauti gera, jie kunigą laiko saviškiu. Kapelionas, kartais pagelbėjantis tikybos mokytojai išaiškinti kai kurias tikėjimo tiesas, sako besistengiantis tiesiog būti šalia gimnazistų. Smagiausia, kai jaunimas kreipiasi į jį kaip į geriausią paslapčių saugotoją.
Linki patirti Prisikėlimą
Artėjant didžiosioms metų šventėms dvasininkai jaučia, kad bažnyčios pilnėja, o eilės prie klausyklų ilgėja. Kunigas Audrius tikisi, kad Velykos panevėžiečių namuose nebus tik eilinis pasisėdėjimas su šeima prie gausiomis vaišėmis nukrautų stalų.
„Linkiu visiems išgyventi tikrąjį prisikėlimo džiaugsmą, kad Kristus prisikeltų kiekvieno iš mūsų viduje, – nuoširdžiausius linkėjimus panevėžiečiams siunčia kunigas A.Vogulis. – Kristaus prisikėlimo diena yra viena iš prasmingiausių ir gražiausių Bažnyčios liturginiame kalendoriuje esančių švenčių. Juk ir apaštalas Paulius rašė korintiečiams: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“.
Birutė KRONIENĖ
Nuotr. Bendrauti su jaunimu – vienas iš maloniausių kunigo
užsiėmimų.
