Gyvenimą pakreipti nauja vaga ne vėlu ir pusės amžiaus sulaukus. Tai galėtų patvirtinti ir klaipėdiškis buriuotojas, jachtos kapitonas, verslininkas Rimtautas Rimšas, kovo septintąją atšventęs 50-ąjį gimtadienį. Prieš dvejus metus pirmąją knygą „Klajonės po jūrą ir save“ išleidęs jūrininkas šią savaitę panevėžiečiams pristatė ne tik savo grožinį literatūros kūrinį, bet ir pirmąją fotografijų parodą marinistine tematika. „Jūrą“ į Panevėžio rajono savivaldybės viešąją biblioteką atvežęs autorius juokavo: lygumų krašte gyvenantiems panevėžiečiams nereikėtų dejuoti, kad šio grožio nemato. „Jūs turite Nevėžį, jis įteka į Nemuną, šis – į Baltiją. Vadinasi, ir jūs turite jūrą“, – ramino į savo knygos ir parodos pristatymą susirinkusiuosius svečias.
Kad taptų artimesnė
Savamokslio rašytojo R.Rimšo knyga – paprastas paprasto „bachūro“, kaip jis save vadina, pasakojimas apie mažo laivelio kasdienybę, jūrą ir moteris.
„Joje rašoma apie keliones, tačiau tai nėra kelionių knyga. Joje kalbama apie plaukiojimą jachta, tačiau ji negali pretenduoti net į buriavimo pradžiamokslį. Kontrabandininko vadovėlis? Jis niekam tikęs. Tai iš tikro – klajonių knyga. Joje visiškai nėra nuoseklumo – nei laiko, nei erdvės, nei minčių. Be šių išvardytų trūkumų, ji turi dar vieną – joje nėra nieko išgalvoto“, – taip savo kūrinį pristatė autorius.
Fotografuoti Rimtautas sako pradėjęs seniai. Tiesiog įamžina nuotraukose tai, ką mato. Parodoje jis pristato Lietuvą – jūrinę valstybę. Nuotraukose sujungta į visumą žemė, jūra, sportas ir menas.
R.Rimšas paaiškina knygą parašęs ir parodą atvežęs į Panevėžį norėdamas parodyti žmonėms, kad egzistuoja kitoks pasaulis. Kad jūra nesibaigia ties paplūdimiu ir padūsavimais ant Palangos tilto. Yra jūra, kurioje galima rasti ką tik nori: kas plaukia į ją vienas, suranda vienatvę, kas ieško adrenalino, patiria jį. Kitaip tariant, knyga į skaitytoją prabilęs autorius linki visiems, kad jūra taptų artimesnė. O parodą įvardija kaip kvietimą geriau pažinti jūrą.
„Kietu“ vaikinu vadinamam jachtos kapitonui nepatinka, kai žmonės plaukiančiuosius nugalėti jūros stichijos priima lyg kokius didvyrius. Anot pašnekovo, na tai kas, kad kartą kitą pavyksta pažaboti stichiją. Juk ji prieš žmogų vis tiek laimi. Tie, kurie plaukia į jūrą, lygiai taip pat kaip kiti jaučia, myli, nekenčia.
Kreiptis pataria
pagarbiai
Į klausimą, ką pačiam buriuotojui reiškia jūra, R.Rimšas atsako daug negalvojęs.
Jūroje jis tvirtina jaučiantis begalinį erdvės pojūtį, nes ji ir yra erdvė. Bet jūra ne motulė, sesulė ar mylimoji, kaip kai kas ją vadina. Jūra – viskam abejinga stichija ir jos mylėti nereikėtų. Geriau tik mėgti. Ir kreiptis į ją visada derėtų pagarbiai – jūs.
Rimtautas pasakoja, kad jūrininkams laikas paprastai skaičiuojamas iki 10 dienų ir po 10 dienų. Ir mąstymas plaukiojančiųjų jūromis bei gyvenančiųjų krante visais laikais skyrėsi.
„Kai grįžti iš jūros, kartais to gyvenimo,
to pasaulio krante nesupranti. Žiūri į žmones ir galvoji: „Kam jie tai daro? Kur jie skuba?“
Jūroje laikas sustoja. Jūroje viskas išsigrynina. Tu ten negirdi radijo, nematai televizoriaus. Mintys lieka laisvos, galvos neteršia jokie pikti bambėjimai apie politiką“, – samprotauja kapitonas.
Dėl to, jog kai kas jį, neseniai išleidusį pirmąją knygą, yra pavadinęs šių laikų Žemaite, R.Rimšas patikslina: tokią pravardę veikiausiai sako gavęs todėl, kad taip pat, kaip Žemaitė, jis kilęs iš liaudies ir yra be didelių mokslų.
Kita knyga – vaikams
Kodėl nusprendė kurti, buriuotojas taip rimtai ir neatsako. Tvirtina tiesiog sėdęs ir ėmęs rašyti. Kai gimė „Klajonės po jūrą ir save“, teigia supratęs, kad iš tikrųjų visai nemoka rašyti. Tuomet apsisprendė stoti į Klaipėdos universitetą studijuoti lietuvių filologijos.
Nors penkiasdešimtmetis pagal amžių jaučiasi peraugęs bendrakurses (tarp moterų kurse jis vienintelis vyras), tik kartais tvirtina besijaučiantis nedrąsiai.
Naujasis rašytojas pasidžiaugia, kad Kultūros ministerija sutiko finansuoti antrą jo knygą, kuri skirta vaikams. Netrukus ji, pavadinta „Ne Karibų kruizas“, turėtų pasirodyti.
Autorius mano, kad pirmiau išleidęs knygą suaugusiesiems, padarė savotišką skriaudą vaikams, nes juos knygos labiau auklėja. Kaip tik todėl klaidą pasistengė ištaisyti. Tam, kad parodytų skaitytojui, jog šių dienų vaikai dažnai būna lyg ir mylimi, bet tarsi niekam nereikalingi. Nereikalingi netgi tėvams, pavargusiems nuo įtempto darbo ir didelio skubėjimo visur.
Pats R.Rimšas turi du sūnus. Vienas, kaip ir tėtis, pamėgo buriavimą ir dabar Prancūzijoje moko buriuoti kitus.
Rimtautas pasakoja savo gyvenimą susiejęs su jūra tada, kai būdamas 11 metų, su draugu nusprendė tapti jūrininkais. Svajonės įgyvendinimas pirmiausia prasidėjo nuo knygų: buvo perskaitytos visos, kurios turėjo bent menkiausią sąsają su jūra. Vėliau, kai nueidavo į biblioteką, jos darbuotoja apgailestaudavo jau nebeturinti ką jam pasiūlyti.
Prisimena draugo netektį
Nemenką biblioteką ir pats sukaupęs R.Rimšas buriuoti – pažinti vėjus ir bures – pradėjo mokytis nuo 15 metų. Su jachtomis savo gyvenimo pašnekovas nesiejo – tik su jūra. Tačiau grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, darbo gamyklose ieškojo pagal vieną kriterijų – kad būtų galima buriuoti. Kai išgirdo, jog įmonėje yra trys jachtos, iš karto apsisprendė dirbti. Vėliau jachta tapo jo laiveliu, jo mažais namais ir pagrindiniu verslo įrankiu.
Ilgiausiai kapitonas jūroje prabūna vieną ar du mėnesius. Bet yra buvę ir taip, kad išplaukdavo pavasarį, o grįždavo rudenį. Paprašius prisiminti nuotykius, patyręs buriuotojas, būdamas kapitonu, jūromis nuplaukęs daugiau kaip 60 tūkst. mylių, greičiausiai prisimena liūdniausius įvykius: kaip jūroje lūžo laivo stiebas, kaip naktį, siaučiant audrai, netikėtai mirė 22 metų draugas.
Bet jūroje, pasak pašnekovo, būta ir daug gerų dalykų. Neskaitant nelabai malonaus bendravimo su kai kuriais pakrančių muitininkais.
Turi nuolat budėti
Geriausia, ką yra išgyvenęs, R.Rimšas prisipažįsta patyręs išplaukęs į jūrą vienas. Dėl to šis buriuotojas ir laikomas šiek tiek keistuoliu, kuriam patinka būti pačiam sau įgula, pačiam sau kapitonu. Svarbiausia – nepamiršti pagrindinės taisyklės: laive turi būti nuolat budima.
„Jūrininko gyvenimas tuo ir skiriasi nuo valstiečio, kad jis niekada negali užsimiršti, kur esąs, kad jis, kad ir kaip būtų pavargęs, negali atidėti darbo rytdienai. Jūroje gyvenimas vyksta čia ir dabar, užmiršus tai rytojus gali neišaušti“, – pasakoja knygos „Klajonių po jūrą ir save“ autorius.
Verslininkui, siūlančiam klientams keliones jūra, trumpalaikius pasiplaukiojimus, jūrinę žvejybą, burinių ir motorinių laivų parplukdymą ar šiaip paprasčiausią poilsį, keisti, nesusipratę atrodo tie žmonės, kurie esant geram orui skuba nusišienauti prie namų pievelę, o subjurus žūtbūt veržiasi į jūrą. Jie nenori suprasti paaiškinimo, kad į jūrą bet kokiu oru plaukti negalima, patys nori pamatyti, kas gali atsitikti.
Žmonės nesusimąsto, kad į jūrą išėjusiųjų visais laikais buvo daugiau nei iš jos grįžusiųjų.
Baltijos žygyje panevėžietį ultratriatlonininką Vidmantą Urboną ir jo komandą savo jachta plukdęs R.Rimšas vertina mūsų plaukiko, metusio iššūkį Baltijai, drąsą. Jo teigimu, tik nesuprantantys, kokia iš tikrųjų yra galinga jūra, gali menkinti tokį žmogaus pasiryžimą.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Pasak R.Rimšo, jūra iš tikrųjų nesibaigia
paplūdimiu ar padūsavimais ant Palangos tilto. Tuo jis leido įsitikinti V.Urboną
žygyje lydėjusioms moterims – žmonai ir žurnalistei.
