Artėjant Kovo 11-ajai panevėžietis Aleksandras Jakimavičius leidžiasi į tremtyje patirtų išgyvenimų prisiminimus. Kasdienybėje užsimirštantys įspūdžiai artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dienai vėl atgyja, tarsi tuomečio studento kelionė į Sibirą gyvuliniame vagone būtų buvusi visai neseniai. Tačiau skųstis dėl tremtyje praleistų aštuonerių gražiausių jaunystės metų A.Jakimavičius nelinkęs: jis mieliau pasakoja Sibire nutikusius „šposus“, jaunatviškus pakvailiojimus, o savo bendraamžius tremtinius juokais vadina baigiančiais išnykti dinozaurais.
Stebisi
išvažiuojančiaisiais
Didžiulį archyvą Sibiro nuotraukų, lietuvių tremties vietų žemėlapį ir kitokios istoriškai vertingos medžiagos sukaupęs A.Jakimavičius prisimena, koks slegiantis ilgesys kankino gyvenant tremtyje. Todėl jam keista, kad kai kurie liko gyventi Sibire, o dabar tiek daug žmonių išvažiuoja iš tėvynės be jokio noro grįžti. „Visus aštuonerius metus tikėjau, kad grįšiu į Lietuvą, o jei kas būtų leidęs, keliais būtume paršliaužę gimtinėn, – prisiminimais dalijasi buvęs tremtinys. – Kai tik gavome leidimus, skubėjome į Lietuvą negalvodami, nei kas mūsų ten laukia, nei kur gyvensime.“
Apie dabartinę Lietuvos situaciją A.Jakimavičius kalba be didelio optimizmo. Pasak jo, gyventi nepriklausomoje šalyje geriau, negu tyliai tupėti po šluota bijant savo nuomonę pasakyti, tačiau liūdna matyti valdžioje tebesėdinčius tuos pačius KGB darbuotojus arba jų palikuonis. „O mes, paprasti žmonės, kaip buvome niekas, tokie ir likome“, – atsidūsta garbaus amžiaus panevėžietis.
Į represijas vykdančių pareigūnų akiratį A.Jakimavičius pateko būdamas Vilniaus pedagoginio instituto anglų kalbos specialybės studentas. Anglų kalbos ponas Aleksandras nepamiršo ir sulaukęs brandaus amžiaus – apie tai paklaustas greitakalbe prabyla angliškai. „Dėstytojai mus buvo prispaudę kaip reikiant, tad anglų kalbą tikrai neblogai mokėjau, – prisiminimais dalijasi pašnekovas. – Ir dabar angliškai paskaitau, tik televizijos nemėgstu. Joje dabar tiek kvailų šou ir žmonių, kurie, turėdami pliką kaip mano galvą, neturėdami ko pasakyti, lenda į ekraną.“
Elgėsi neatsargiai
Į praeitį žvelgdamas jau gyvenimo patirties turinčio žmogaus akimis, A.Jakimavičius pasakoja, kad į tremtį pateko už daugybę tuo metu sunkių „griekų“. Norgėlų kaime šalia Joniškėlio tėvai turėjo daugiau kaip 60 hektarų žemės, pats Aleksandras porą metų buvo mokęsis kunigų seminarijoje, vėliau įsitraukė į pogrindinę studentų organizaciją, kovojusią prieš esamą santvarką. „Kai dabar pagalvoju, net juokas ima, tokie „žąsiukai“ buvome. Juk vyko tokie rimti persekiojimai, žiaurios depresijos, o mes įsivaizdavome, kad susirinkę vieno studento bute pakeisime santvarką, – atlaidžiai šypsosi pašnekovas. – Turėjome parašę raštą – skelbėme nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, buvome jį paslėpę Marijos statuloje vienoje Vilniaus bažnyčioje. Tiesa, vėliau dėl to popierėlio įkliuvo nieko apie jį nežinojęs klebonas. Jei būtume realiai suvokę, kas už tai gresia, tikriausiai nebūtume išdrįsę taip elgtis.“
Sugiedojo giesmę
Nelemtoji diena išaušo 1949-ųjų kovą. A.Jakimavičius prisimena sunkiai supratęs, kas vyksta, kai į studentų kambarį įsiveržę kareiviai liepė rengtis ir pasiimti būtiniausius daiktus. Vos dvidešimt vienerių studentas tuomet naiviai patikėjo kareivių pažadais nuvežti pas tėvus. Ir tik atsidūręs gyvuliniame vagone, dar tebedvokiančiame mėšlu, suprato, kad pas tėvus niekas neveš. Tada, kaip sako tremtinys, išvažiavo į kelionę, trukusią iki pat 1957 metų.
Kelionės gyvuliniu vagonu įspūdžiai gyvi iki šiol. Siaubas, susimaišęs su nežinia, labai nualino tremtinius. „Porą kartų per dieną traukinys sustodavo ir mus išleisdavo, „pod vagonom“ tūpdavom nežiūrėdami, kur vyras, o kur moteris, todėl vėliau, jau būdami tremtyje, juokaudavome, kad visą plačiąją Rusiją apdergėm, – sunkias dienas prisimena A.Jakimavičius. – Per visą kelionę mus maitino kopūstų viralu, todėl vienam vargšui taip paleido vidurius, kad vos kareivis pradarė vagono duris, jis nelaukdamas komandos puolė lauk ir tūpė reikalo tvarkytis. Baigėsi tuo, kad gavo į nosį kareiviško bato spyrį ir tuojau pat buvo įmestas atgal į vagoną. Nuo to atsitikimo mūsų po vagonu nebeleisdavo, tam buvome priversti naudoti kibirą.“
Diena po dienos traukinys su nelaimingais lietuviais pasiekė Taišeto rajoną. Išlipę ir ant Sibiro žemės pasidėję kelionės lagaminus, didelei kareivių nuostabai lietuviai užgiedojo giesmę „Marija Marija“. „Mūsų grupėje buvo mergina su smuiku ir vaikinas su akordeonu, jiems pritariant ir sugiedojome už širdies griebiančią giesmę. To Sibiro žemė dar nebuvo mačiusi“, – prisiminęs jaudinantį įvykį susigraudina A.Jakimavičius.
Plačiau skaitykite kovo 8 d. „Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr.
Sklaidydamas senas nuotraukas buvęs tremtinys A.Jakimavičius leidžiasi
į prisiminimus apie Sibire praleistus metus.
