Prieš porą metų iš Klaipėdos į Panevėžį atvažiavusi Gražina Račkauskienė prisipažįsta pavargusi gyventi viena, todėl į savo namus mielai įsileistų tvarkingą, inteligentišką vyriškį. Tačiau meilės paieškos kol kas nesėkmingos – su Panevėžio vyrais išvaizdžiai moteriai kol kas nesiseka. Ne kartą rašiusi skelbimus į pažinčių leidinius G.Račkauskienė sulaukė laiškų iš įvairiausių Lietuvos kampelių, tačiau savo draugijos nesiūlė nė vienas panevėžietis.
Vienatvė slegia
„Nuo trisdešimt penkerių metų gyvenu viena. Tik tas, kuris patyrė vienatvę, supranta, kaip tai liūdna, – sako jaunatviškai atrodanti moteris. – Mačiau daug vargo, o dabar atėjo laikas pagyventi ramiai ir gražiai. Kaip puiku būtų turėti šalia mielą, meniškos sielos žmogų.“
Vasarą 68-ąjį gimtadienį švęsianti ponia Gražina panevėžiete tapo prieš dvejus metus. Daugybę metų praleidusi Klaipėdoje moteris savo gyvenimą ryžosi keisti sudėtingai susiklosčius šeimyninėms aplinkybėms. Su sūnaus Dainiaus šeima uostamiestyje gyvenusi keturių kambarių bute moteris pajuto, kad dviem šeimoms tampa ankšta. Apsvarsčiusi galimybes butą pirkti Klaipėdoje suprato, kad kainos jai neprieinamos.
„Velželyje šalia Panevėžio įsikūręs mano brolis, jis ir pakvietė pabandyti apsistoti netoli, – gyvenimo vingius atskleidžia G.Račkauskienė. – Panevėžys buvo visiškai svetimas miestas, o dabar čia taip pripratau, kad niekur išvažiuoti nebenoriu. Čia trūksta tik jūros ir paplūdimio, todėl vasarą po mėnesį praleidžiu Klaipėdoje.“
Sprendimas važiuoti gyventi į kitą Lietuvos kraštą kainavo nemažai nervų, teko išklausyti daugybę abejonių.
„Dabar jau galiu prisipažinti, kad labai bijojau, – šypsosi vietoje nenustygstanti moteris. – Per tą baimę ir dvejones įsivariau depresiją ir nemigą, todėl apsigyvenus Panevėžyje pirmiausia reikėjo išsigydyti sielos žaizdas.“
Patarė vaikai
Ponia Gražina pasakoja augusi labai geroje šeimoje, buvusi mylima ir lepinama, o ištekėjusi pateko į tikrą pragarą. Labai greitai pasirodė, kad vyrui už viską brangesnis alkoholis.
„Uždirbdavo jis labai gerai, bet kiekvieną mėnesį turėdavo didžiulius sąrašus skolų, jas atidavęs grįždavo plikas. Tas užburtas ratas tęsėsi tol, kol vyras pradėjo nešti daiktus iš namų. Pamačiau, kad nieko gero nebebus, ir griežtai nutariau skirtis. Vyras skirtis nesutiko, tikino, kad mane myli, bet nepasidaviau.“
Likus vienai buvo sunku, net ponia Gražina sako užsigrūdinusi ir neleidusi sau pasiduoti. Be gyvenimo draugo jaunai moteriai buvo liūdna, bet ieškoti jo per nesibaigiančius darbus nebuvo kada.
Medicinos seselei teko pačiai ir vaikus į aukštuosius mokslus išleisti. Jau seniai suaugę sūnūs Artūras ir Dainius bei trys anūkai – didžiausias ponios Gražinos džiaugsmas.
„Kai vaikai sukūrė savo gyvenimus, patys man pradėjo sakyti, kad verta paieškoti gyvenimo draugo, esą tokiai linksmai ir gražiai moteriai liūdna gyventi vienai“, – atskleidė G.Račkauskienė.
Apie savo jaunatviškumo ir lieknos figūros paslaptis moteris kalba paprastai. Visą gyvenimą esanti tokio vaikiško sudėjimo, daugiau kaip 50 kilogramų niekada nėra svėrusi.
Visiems į skelbimus atsiliepiantiems vyrams ji iškart pasisako esanti labai „kūda“. Nors dauguma moterų tokia figūra tik džiaugtųsi, ponia Gražina prisipažįsta kompleksuojanti.
„Dėl tokio „kūdumo“ nesu patenkinta, norėtųsi būti kiek moteriškesnių formų, o aš visą gyvenimą kaip vaikas“, – kalba moteris.
Rimtai nedraugavo
Ne vieną kartą rašiusi skelbimus į pažinčių leidinius moteris pasakoja sulaukdavusi daugybės žinučių ir skambučių, bet rimtų santykių iki šiol užmegzti nepavyko. Tiesa, su vienu vyru buvo pradėjusi bendrauti dar Klaipėdoje, tačiau gyvenimas pasisuko taip, kad rimtesnė draugystė tapo tada, kai Gražina jau buvo susiruošusi pirkti butą Panevėžyje.
„Šito vyro atsisakyti man buvo gaila, dažnai apie jį pagalvodavau. Supratau, kad jis apie mane galvojo rimtai. Bet, matyt, toks likimas“, – apgailestauja.
Ypatingų reikalavimų draugui ji neturi, tačiau niekad neprasidėtų su geriančiu, menkos kultūros ar moterų išnaudotoju. Princo ant balto žirgo moteris pasakoja tikrai nesitikinti, savo vienatve nori pasidalyti su geru, inteligentišku vyru, galinčiu pasiūlyti ramybę ir rūpestį.
„Svarbiausia, kad būtų „dūšios“ žmogus, nes pati esu atvira ir nuoširdi, – sako moteris. – Linkstu prie meniškos sielos asmenybių, nes ir pati tokia esu. Mėgstu sukurti kokį ketureilį, kadaise mokėjau daugybę Jesenino eilėraščių. Dabar, tiesa, atmintis nebe tokia.“
Seksas nevilioja
Savo širdį moteris patikėtų keleriais metais jaunesniam arba vyresniam vyrui.
„Jei būtų dešimt metų jaunesnis, tokio jau bijočiau, – atvirai sako moteris. – Bet nenorėčiau ir aštuoniasdešimtmečio. Aš tokia judri, su senu žmogumi būtu nuobodu.“
Įtariai ponia Gražina žiūri į iškart intymų bendravimą siūlančius ponus. Ji nuoširdžiai stebisi, kaip vos skelbimą laikraštyje perskaitęs žmogus gali siūlyti seksualinius santykius. „Iš vieno kauniečio gaudavau tokių erotiškų žinučių, kad net skaityti būdavo gėda“, – prisimena pirmenybės intymiems santykiams neteikianti moteris.
„Labai daug galiu spręsti iš žinučių, – patirtimi pasidalija ponia Gražina. – Pati mėgstu rašyti be klaidų, su visais kableliais ir taškeliais, todėl tokiam, kuris rašydamas žinutę penkis žodžius sujungia į vieną, niekad neatsakysiu.“
Baisiausia, kaip tikina jaunatviška moteris, kad ja nesusidomėtų koks alfonsas. Su tokiu neseniai teko susidurti. Tai buvo iš Šiaulių atsiradęs gražuolis, gerokai jaunesnis.
„Nustebau, kad per patį pirmąjį susitikimą pasiūlė tuoktis, – stebėjosi. – Netrukus suprastau, kad tai moteris išnaudojantis alfonsas. Jis norėjo, kad už viską mokėčiau aš, o pats atvažiuodamas net saldainių neatvežė. Jam greitai pasakiau, kad mudviem ne pakeliui.“
Su šiuo vyru Gražina buvo nuėjusi ir į šokius. Ten ji pastebėjo, kad vyrai šokti veda gerokai jaunesnes, apie 40 metų moteris.
„Be to, į šokius nuėjus su kavalieriumi, niekas kitas ir nebegali pakviesti“, – kiek apgailestavo daugiau sau tokios pramogos neleidžianti panevėžietė.
Vyrų nevilioja
Jaunatviškai atrodanti ponia Gražina sako tokia nenustygstanti esanti visą gyvenimą, tačiau niekada nebuvusi viliotoja.
„Aplink vyrų buvo daug, atsirasdavo ir gerbėjų, bet nė vienas nebuvo man skirtas. Matyt, neturėjau tokios laimės“, – atsidūsta moteris.
Jaunystėje buvusi gimnastė, vėliau tautinių šokių šokėja ji ir dabar sako pasigendanti aktyvios veiklos. Todėl apsidžiaugė, kai draugė pasiūlė įsijungti į rajono poliklinikoje veikiančią draugiją.
„Susirenkame, bendraujame, mezgame, į koncertus vaikštome. Labai džiaugiuosi galimybe būti su žmonėmis“, – pasakoja G.Račkauskienė. Išgirdusi, kad Panevėžyje veikia Žemaičių draugija, moteris norėjo dalyvauti ir jos veikloje, tačiau apie tai prasitarusi draugei buvo nemaloniai nustebinta jos priešiškumo.
„Ji pasakė, kad draugijoje ir taip vos keli vyrai, o jei atėjusi dar kurį nuviliosiu. Supratau, kad esu nepageidaujama“, – stebėjosi pašnekovė.
Kaimas nevilioja
Praėjusį sekmadienį dailią panevėžietę pamatė ir Henriko Vaitiekūno laidos „Būna ir geriau“ žiūrovai. Į laidos pažinčių rubriką moteris pasakoja patekusi visai netikėtai.
„Kartais parašau skelbimus į pažinčių laikraštį. Šįkart sulaukiau pono Vaitiekūno skambučio ir siūlymo pasirodyti per televiziją. Labai bijojau, nenorėjau sutikti, bet paskui pamaniau, kad esu drąsus žmogus. Galbūt tai mano vienintelė galimybė, o jei aš ją praleisiu?“ – pasiryžimą aiškina moteris.
Visada kritiška savo išvaizdai ji nebuvo patenkina save pamačiusi ir pastebėjo, kad galėjo kitaip apsirengti.
„Prieš laidą paskambinau vaikams, visiems savo pažįstamiems Klaipėdoje, kad žiūrėtų, – prisipažino pašnekovė. – Po laidos visi man skambino ir gyrė už drąsą.“
Išpuoselėtame bute gyvenanti moteris prisipažįsta bijanti, kad į namus gali įžengti netvarkingas žmogus. Pati išsikraustyti iš Panevėžio jau nebenorėtų. Ponia Gražina prisipažįsta suglumusi, kai draugystę pasiūlė didelį kalakutų ūkį Kavarske turintis vyras. Niekada kaime negyvenusi ji sako vargiai mokėtų prisitaikyti prie ūkiško gyvenimo.
„Tas vyras man žada, kad visus ūkio darbus dirbs jis pats, o aš galėsiu būti kaip namų puošmena“, – kvatojasi linksma moteris, taip ir nesiryžtanti susitikti su sotų ir laimingą gyvenimą žadančiu ūkininku.
Birutė KRONIENĖ
Nuotr. „Nelaukiu princo ant balto žirgo, tikiuosi
sutikti normalų vyrą“, – sako 67-erių sulaukusi
G.Račkauskienė.
