Panevėžietis verslininkas Zenonas Vezbergas turi aistrą kolekcionuoti keliones. Vyriškis lankėsi net ir pačiuose atokiausiuose pasaulio kampeliuose, o atstumą iki jų pasako kieme stovintis rodyklių medis. Netrukus prisidės dar viena šaka, ji rodys kryptį į Tanzaniją ir Keniją. Nors Afrikoje Z.Vezbergas lankėsi nebe pirmą sykį, tačiau šįkart atsisakė kelionių agentūrų pagalbos ir ryžosi savarankiškai pažinti Juodąjį žemyną.
Priklauso klubui
„Teko lankytis daugelio pamėgtame Egipte, bet ten mus vedžiojo gidas, jis rodė tai, kas specialiai sukurta turisto akiai. Matėme vietinius gyventojus, jų buitį, tačiau tai, pasirodė, taip pat buvo tik mokamas spektaklis svetimšaliams“, – apie pirmąją pažintį su Afrika „Sekundei“ pasakojo Z.Vezbergas.
Tokiu įspūdžiu ne itin patenkintas panevėžietis ryžosi savarankiškai susipažinti su egzotišku žemynu ir be jokių vadovų leidosi į nenuspėjamą kelionę. Su vietiniais gyventojais jis ir dukra Ieva pradėjo bendrauti internetu.
Panevėžietis jau seniai priklauso viso pasaulio keliautojų „Svetingumo“ klubui. Jo nariai įsipareigoję vieni kitus priimti savame krašte, apnakvindinti, organizuoti svečiams ekskursiją. Tokiomis sąlygomis pasinaudojo ir Z.Vezbergas. Susisiekęs su Nairobyje gyvenančiais klubo nariais, jis užsitikrino saugų priėmimą. Naujieji draugai pasistengė, kad lietuviai pamatytų tikrąjį gyvenimą egzotiškajame žemyne.
Neturistinis maršrutas
Pastarąja savo kelione Z.Vezbergas tikino likęs itin patenkintas. Nuotaikos nesugadino netgi daugelio gąsdinimai pilietinio karo baisumais Kenijoje.
„Padėtis ten nėra tokia baisi, kaip mus čia bandė įtikinti – nematėme nei degančių namų, nei piktai nusiteikusių gyventojų“, – pirmuosius įspūdžius pasakojo panevėžietis.
Tačiau gyventojai į svetimšalius – baltaodžius turistus – vis dėlto žvelgė nepatikliai. Z.Vezbergas teigė supratęs, ką tekdavo pajusti juodaodžiams, sovietiniais laikais atvykusiems į Europą.
„Mus vežė į tokias vietas, kur turistai paprastai nesilanko. Todėl vietinių minioje itin skyrėmės savo odos spalva ir plaukuotumu, negalėdavome ilgiau užsibūti, nes sulaukdavome per daug dėmesio“, – tvirtino pašnekovas.
Tačiau, kaip teigė panevėžietis, jo tikslas ir buvo pažinti paprastus Afrikos žmones. Tokio skurdo, apie kokį, pasak keliautojo, šneka išsivysčiusių valstybių gyventojai, šiame žemyne tikrai nėra: „Lankėmės atokiausiuose kaimuose ir mūsų nuomonė apie Afriką labai pasikeitė.“
Tarp miesto ir kaimo
Sunkiau, pasak Z.Vezbergo, sekasi mažų gyvenviečių žmonėms. Čia dažnai nėra nei elektros, nei vandentiekio. Vietiniai gyvena kukliai apstatytose molinėse trobelėse, jokių rūpesčių nekelia netgi langai be stiklų, mat šaltis čia – nepažįstamas reiškinys.
Ypač keliautoją sudomino savo išskirtiniu gyvenimu garsėjantys masajų genties žmonės. Kaip teigė Z.Vezbergas, šie gyventojai visiškai nepripažįsta civilizacijos. Tačiau ir jie žino, kaip išpešti naudos iš smalsių turistų.
Už originalią nuotrauką su masajais čia prašoma atlygio – nemažą vertę jiems turi plastikinis butelis.
Gana civilizuotai, pasak Z.Vezbergo, gyvena miestiečiai. Jie kaip įmanydami verčiasi, kad pragyventų. Daugelis prekiauja turguose įvairiais egzotiškais vaisiais ir daržovėmis.
Panevėžietį, kurio verslas Lietuvoje itin susijęs su statybomis, nustebino, kad nei Tanzanijoje, nei Kenijoje visiškai neteikiamos komunalinės paslaugos. Ten švara rūpinasi patys gyventojai: nėra nei nuotekų valyklų, nei paprastų konteinerių. Visos šiukšlės plaukia į gatvę ir vandens telkinius.
Tačiau savo gyvenamąja aplinka vietiniai stengiasi pasirūpinti. Netgi viešieji tualetai, pasak pašnekovo, yra kur kas tvarkingesni nei Lietuvoje.
Mokslas – turtas
Z.Vezbergą itin nustebino afrikiečių troškimas mokytis: „Šalyse, kurias aplankiau, mokslas labai brangus. Todėl, manau, daugelis gyventojų ir skursta, kad galėtų savo atžaloms suteikti nors menką išsilavinimą. Pas mus vaikai gąsdina, kad neis į mokyklą, o ten baisiausia, jei tėvai nebeleis jos lankyti.“
Kaip pasakojo panevėžietis, šių šalių miestų gatvėse nėra saugu. Nuo plėšikų ir vagių gyventojus apsaugo butų langų ir balkonų grotos.
Baimindamasis būti apvogtas grynųjų pinigų stengėsi nesinešioti ir lietuvis, tačiau paaiškėjo, kad kreditinės kortelės buvo viena jo kelionės klaidų. Mat aplankytuose kraštuose tokiais daiktais retai kur pasinaudosi.
Tačiau turint pinigų čia galima įsigyti visko, kas įprasta mūsų šalyje. Z.Vezbergo lūkesčiai išvysti pustuštes parduotuves, kurių pardavėjai skaičiuoja ant pirštų, visiškai nepasitvirtino. Ten veikia tokia pati kompiuterinė sistema ir siūlomas gana gausus prekių asortimentas.
Tik kiaulienos čia nerasi – vietiniai gyventojai jos nevalgo. Paklaustas, ar teko išbandyti nacionalinę Kenijos ar Tanzanijos virtuvę, keliautojas prisipažino tokių eksperimentų svečiose šalyse nedarantis: „Mums siūlė pasivaišinti virtais bananais, tačiau atsisakėme, nes neįprastas maistas gali sugadinti visą kelionę. Todėl apsiribojome tuo, kas labiau pažįstama, – pietavome kinų restoranuose, ten gana pigiai galima pavalgyti.“
Gamtos stebuklai
Panevėžiečio kelionių maršrutas neapsiribojo vien tik pažintimi su Afrikos gyventojais. Neką mažiau jį domino egzotiška šio žemyno gamta.
Vyriškis lipo į aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, stebėjo jo augmeniją ir žmogaus poveikį šiam pasaulio stebuklui. Ne vienoje vietoje, pasak Z.Vezbergo, buvo galima pamatyti plytų skaldyklą – vietiniai gyventojai rankomis iš uolienų skaptuoja plytas ir jas naudoja namams statyti.
Panevėžietis aplankė ir didžiulę teritoriją užimantį Tanzanijos Serengečio nacionalinį parką. Čia laisvai vaikšto ir maisto ieškosi laukiniai žvėrys: zebrai, žirafos, begemotai, krokodilai ir kiti egzotiški gyvūnai. Turistai važinėja nutiestais keliais ir juos stebi, o pakelėse besibūriuojančios beždžionės tyko iš pietaujančių keliautojų nugvelbti kokį nors kąsnį.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Nuotr. iš asm. Z.Vezbergo alb. Panevėžiečio
kelionių maršrutas neapsiribojo vien tik pažintimi su Afrikos gyventojais. Neką
mažiau jį domino egzotiška šio žemyno gamta.
