Dembaviškius keramikus Genutę ir Eriką Hincus galima laikyti ypatinga pora. Savo sutarimu ji stebina daugelį pažįstančiųjų šią šeimą. Kartu darbe, kartu jam pasibaigus, kartu savaitgaliais ir retų atostogų dienomis. Po kelerių metų pusės amžiaus jubiliejų švęsiantys sutuoktiniai prisipažįsta neretai išgirstantys klausimą: „Kaip jūs vienas kitam neatsibostate?“ Į jį, kaip juokauja abu, atsako paprastai: pykčiams ir barniams neturintys laiko.
Sieja keramika
Sutuoktinius sieja ne tik meilė, bet ir keramika, prieš daugiau kaip dešimt metų tapusi šeimos verslu ir pragyvenimo šaltiniu. Šis amatas, kaip tikina Genutė, reikalauja sveikatos, todėl eikvoti jos beprasmiškiems ginčams nebelieka jėgų.
Nors iš keramikos turtų nesusikrausi, tenka džiaugtis bent tuo, kad mokesčiams už butą užtenka, skolintis nereikia ir šiek tiek pragyvenimui dar lieka. Sunkiai savomis rankomis uždirbti pinigai, poros tvirtinimu, labiau ir branginami nei lengvai gauta kapeika.
Tautodailininkus Hincus, prekiaujančius pačių padarytais moliniais dirbiniais, Panevėžyje galima pamatyti tik per miesto šventę. Užtat didžiausios šalies liaudies amatų mugės, taip pat ir Žolinės atlaidai Krekenavoje, neapsieina be jų. Dabar sutuoktiniai iki ausų užsikasę darbais: ruošiasi vienai svarbiausių tautodailininkams švenčių – Kaziuko mugei, už poros savaičių vyksiančiai sostinėje, dar po savaitės – Kaune. Erikas, kaip įprasta, žiedžia ąsočius, puodynėles, dubenėlius, žmona juos papuošia šių metų simboliu – pele, užrašo vardus, kam kiekvienas skirtas. Dubenėliai, kaip pasakoja pašnekovai, jau ketvirtus metus patys paklausiausi, graibstomi ir nedideli, Genutės sukurti įvairūs suvenyrai, vaikams labai patinka molinės švilpynės.
Idėja pasiteisino
Iškart po Kaziuko mugių sutuoktiniai ims galvoti apie vasaros renginius, o po Jūros šventės puls kurti kitų metų simbolių – karvyčių, jautukų.
Pora juokauja, kad per tokius darbymečius jie pasvajoja, kaip gerai būtų turėti nors sekretorę, nes užsiėmus kūryba neretai pasimiršta ir prekybai iš anksto užsiregistruoti. Dembaviškiai tvirtina tik kartą per metus, po Žolinės, turintys galimybę pailsėti. Tuomet meta viską ir pakeliauja, kad pasikrautų energijos darbui.
Pasidomėjus, kaip gimė mintis ant dubenėlių rašyti lietuviškus vardus, G. ir E.Hincai sako pirmiausiai dubenėlį su Gerdos vardu padarę vienturtei dukrai, šiuo metu studijuojančiai žurnalistiką. Tada ji ir pasiūlė ant visų rašyti įvairius vardus.
Idėja, pasak Eriko, iš tikrųjų pasiteisino. Šiuo metu į sąrašą yra įtraukta apie 400 lietuviškų vyrų ir moterų vardų, nors pataikyti juos pagal paklausą pasirodė neįmanoma.
Ir dabar keramikai savo dirbtuvėje tebeturi dubenėlių su keletu vardų, jiems pirkėjų taip ir neatsiranda. Pavyzdžiui, vienas, prisistatęs Meldučiu ir paprašęs jam pagaminti dubenėlį, jo pasiimti taip ir neatvyko. Kito pirkėjo tuo pačiu vardu iki šiol per visą Lietuvą nepasitaikė. Užtat pastaruoju metu keramikai nenoriai atlieka specialius užsakymus – pavieniai užsakovai neretai „pamiršta“apie gaminį.
Norėtų kaimo turizmo
Iš populiariausių vardų sąrašo, pasak G.Hincienės, jau kuris laikas nedingsta Gabrielės, Jūratės, į madą sugrįžta Jonai, Matai ir kitokie senoviški vardai. Tautodailininkai yra bandę dubenėlius puošti ne tik metus globojančių gyvūnų simboliais, tačiau patyrė, kad lietuviams ar rusams kitaip pagražinti indai nėra labai įdomūs.
Būti amatininku, kaip įsitikino Hincai, nėra lengva. Juolab kad tautodailininkams beveik netaikoma lengvatų, jų vietą mugėse dažnai užima kiniškais ar kitokiais ne savo pagamintais daiktais prekiaujantieji.
Leidimams prekiauti trijose mugėse šiais metais E.Hincas sako išleisiantis beveik 600 Lt. Viena paguoda, kad pernai susikūrus smulkiųjų verslininkų – amatininkų – asociacijai, tuos leidimus buvo lengviau gauti – nebereikėjo prie jų stovėti per naktį.
Žinia, kad ateityje dar žadama gerokai branginti verslo liudijimus, amatininkui ima gesinti norą tęsti savo veiklą. Tautodailininkas atviras: jei būtų pinigų, įkurtų kokią kaimo turizmo sodybą su restoranėliu, demonstruotų lankytojams savo amatą ir būtų laimingas.
Prakalbus apie pinigus, pašnekovas teigė norįs pasidžiaugti Panevėžio pranašumu prieš kitus miestus rengiant per miesto gimtadienį tautodailininkų mugę Kranto gatvėje. Anot panevėžiečio, kad meistrams prekybos vietos yra nemokamos – labai sveikintinas dalykas, tuo negali pasigirti kiti organizuojantys muges miestai.
Prasidėjo nuo pomėgio
Apie svajonę turėti su kaimo turizmu ir maitinimu susijusį verslą E.Hincas prasitaria neatsitiktinai. Pagal specialybę dembaviškis – padavėjas, tai profesijai atidavė devynerius pirmuosius savo darbo metus. Būtent restorane jis prisimena susipažinęs su Genute – pramoninės civilinės statybos specialiste, jos stalelį tuomet pasitaikė kelis kartus aptarnauti.
Kai ėmė kurtis kooperatyvai, Erikas sako metęs padavėjo darbą ir dėl didesnio uždarbio bei noro įsigyti butą išėjęs gaminti prieskonių. Vėliau įsidarbino Melioracijos statybos valdyboje (MSV). Žmona kurį laiką dirbo Panevėžio ligoninės darbo apsaugos inžiniere, vėliau perėjo į MSV mokymo kombinatą.
Kai jis buvo uždarytas, Genutės sutuoktinis jau buvo pakerėtas molio. Iš pradžių keramika tautodailininkas užsiėmė virtuvėje, šis darbas tapo pomėgiu. Bet paskui tuo amatu nusprendė rimtai užsiimti. Mat tada kaip tik „ant bangos“ buvo molinių namukų verslas.
Reto amato atstovas
Netekusi darbo Genutė irgi panoro pačiupinėti molį. O į tą balą įlipus, kaip juokauja jos vyras, išlipti nebesinori. Taip ir gimė jų bendras verslas: vienas, pasidaręs žiedimo stakles, ėmė žiesti, glazūruoti indus, kitas ėmėsi smulkios dailiadirbystės, puošimo. Pavyzdžiui, prie švilpynės Genutė prasėdėjo visą dieną, kol pavyko sukurti garsiai švilpiančią.
Šeima, be įprastų dirbinių, pradėjusi kurti ir originalias molines taureles su įvairiausiais linksmais prierašais: „už meilę“, „už medžioklę“, „už uošvienę“, „už mus, moteris“, „už seksą“. Taurelės su šiuo užrašu tapo vienos iš labiausiai perkamų.
E.Hincas save laiko nykstančio amato atstovu, nes molio žiedėjų, pasak jo, Lietuvoje beveik nebėra. Ir aišku kodėl: žiesti, vadinasi, dirbti iki alkūnių rankas panėrus į drėgmę, todėl, be abejonės, ims kamuoti sąnarių ligos.
Nykstančio amato atstovo prosenelis – vokietis. E.Hincas jau nebesistebi nuolat iškraipoma savo pavarde. Tik kartais tie iškraipymai be galo prajuokina. Anot jo, ir kuo tik jam nėra tekę būti pavadintam – ir Džinsu, ir Chachincu, ir Hinsu.
Kraustytis į Vokietiją ar kur kitur užsienin, kaip dabar madinga, pašnekovas neketina, nors giminaičių Brėmene sako turintis. Tik noras yra gyventi Lietuvoje ir dirbti mėgstamą darbą, o ne vergauti užsieniečiams.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
Nuotr. Genutė ir Erikas, nuolat būdami kartu,
tvirtina vis dar mokantys neatsibosti vienas kitam.
