„Visas mano gyvenimas yra menas. Į jį įnikau nuo aštuonerių metų. Turiu nepaprastai daug užsispyrimo, todėl tik per jį pasiekiau tai, ką dabar turiu. Esu be galo smalsi. Man viskas labai įdomu. Bet be to, ką darau, jau negalėčiau gyventi“, – sako bene jauniausia Lietuvoje pripažinta audėja, vytelių pynėja ir kitokių dailiųjų amatų meistrė panevėžietė Daiva Navickienė.
Užsikrėtė nuo
vaikystės
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijai 32 metų moteris priklauso jau 16 metų. Tik amžius jai sutrukdė į šią bendriją įstoti dar dvejais metais anksčiau, nors tautodailystės patirties turėjo būdama vos keturiolikos.
D.Navickienė – nuolatinė įvairių meno projektų, tautodailininkų mugių dalyvė. Didelio pasisekimo yra sulaukusios ir vis dar sulaukia jos originalios lėlės – šiaudinės lietuvaitės. Moteris jas sugeba padaryti net ir žmogaus ūgio dydžio.
Pašnekovė pasakoja, kad į meną vaikystėje ją patraukė keleriais metais vyresnė sesuo. Kitaip tariant, užkrėtė dailiaisiais amatais, kurių pati mokėsi.
Pirmasis tautodailininkės darbelis buvo iš šiaudų pintas sodas, papuoštas dviem šimtais gėlyčių. Tačiau pynimas iš šiaudų netapo jos pagrindiniu užsiėmimu. Aštuonmetė tuomet ryžosi mokytis audimo pas garsiausias Panevėžio audėjas – A.Aleliūnienę, I.Vilienę, S.Rudžianskienę. Lengva nebuvo, bet ji ištvėrė tik todėl, kad mokėjo išgyventi nesėkmes. Jei darbas nepasisekdavo, galėdavo jį perdaryti kelis kartus.
Ir dabar moters garaže stovi audimo staklės, tik jomis menininkė nebedirba. Nusprendė, kad paprasčiau užsiimti kitais amatais.
Patinka mokyti
Net ir psichologijos studijos neužgesino moters potraukio menui. Dabar D.Navickienė moko amatų vaikus. Ji dėsto technologijų pamokas mokykloje, vytelių pynimo subtilybes atskleidžia suaugusiesiems ir neįgaliesiems.
Panevėžietė tvirtina negalinti be veiklos. Ji sutinka net ir labdaringai dalyvauti edukaciniuose projektuose, lankosi seminaruose, ypač mielai pamoko vaikus kūrybos. Anksčiau vytelių pynimo yra mokiusi Suaugusiųjų mokymo centro lankytojus.
„Man negaila kitus pamokyti. Juk ir mane moterys mokė. Ypač džiugu matyti, kaip su užsidegimu imasi liaudiško meno vaikai. Iš tikrųjų menas turi uždegti vaiką, kad jis juo susidomėtų. Nė pati nesitikėjau, kad šiaudiniai dirbiniai gali sudominti šiuolaikinį jaunimą“, – tvirtina pašnekovė.
Mokytoja patenkinta, kad jai pavyksta į šiaudinių darbelių darymą įtraukti net ir labiausiai išdykusius berniukus. Po pirmosios pamokos, kai nenuoramų paprašoma prieš klasę visiems kitiems parodyti, kaip reikia dirbti, šie ir kitą pamoką domisi, kuo galės užsiimti.
D.Navickienė mano, kad dirbant su vaikais
labai praverčia psichologinės žinios.
Dirbti pagal įgytą specialybę, kaip teigia moteris, ji, ko gero, negalėtų – kitų problemas pernelyg linkusi sugerti į save.
Iš meno pragyvena
Prisiminusi prabėgusius metus, panevėžietė pasakoja, kad yra išbandžiusi gana daug amatų. Ji mezgė paveikslus ant sienos, drožinėjo, užsiėmė keramika, pynė iš vytelių baldus, karnizus, net akordeonu mokėsi groti. Pastaruoju metu labai susidomėjo floristika ir iki šiol daro puokštes, jas parduoda.
„Kai neturiu kas veikti, dar ir papiešiu. Baldų pynimas man pasirodė per sunkus. Jis – daugiau vyriškas darbas“, – juokiasi devyndarbė menininkė.
Tautodailininkė yra surengusi keturias personalines parodas, dalyvavusi daugelyje renginių, iš jų sako parsivežanti geriausius prisiminimus. Ypač džiaugiasi, kai jos darbais susidomi užsieniečiai. Vienoje mugėje moteris prekiavo pasipuošusi tautiniais drabužiais ir sulaukė ne tik pirkėjų, bet ir fotografų dėmesio.
Panevėžietei, kaip ji prisipažįsta, visuomet labiau patiko bendrauti su vyresniais už save, todėl ir tarp pagyvenusių tautodailininkų ji sako besijaučianti gerai.
D.Navickienė tvirtina galinti paneigti daugelio tikinimus, kad iš meno pragyventi neįmanoma. Ji pati sako nemažai uždirbanti iš vienkartinių užsakymų ir dalyvavimo mugėse.
Tautodailininkė džiaugiasi, kad padaryti darbus jai padeda ir gyvenimo draugas Vytautas, ir dvylikametė dukra Milda. Kartais į pagalbą menininkė pasikviečia ir tėvus, gyvenančius kaime. Jie irgi yra bandę liaudies meno, parūpina jai žaliavų dirbiniams.
Pakulų atsargų stokos, linininkystei baigiant išnykti, moteris sako dar nepajutusi. Šios medžiagos lininėms lietuvaitėms daryti kol kas užtenka. Lėlių siuvėja patenkinta, kad jos darbai yra apkeliavę Ameriką, Vokietiją ir kitas šalis. Būtent šie kūriniai, jos manymu, paklausūs todėl, kad jie geriausiai pristato Lietuvą.
Sodai populiarūs
D.Navickienei didžiulę šiaudinę lietuvaitę yra tekę daryti Naujamiestyje vykusiame šiaudinių skulptūrų plenere. Labiausiai iš renginio moteriai įstrigo tas momentas, kai po kurio laiko sukvietus darbų autorius, jų akivaizdoje šiaudinės skulptūros buvo sudegintos.
„Kaimo senutės sustojusios net verkė matydamos degant mano lietuvaitę. Ne mažiau graudu buvo ir man“, – prisimena pašnekovė.
Nors didelio ūgio lietuvaitei sukurti, pasak D.Navickienės, reikia nemažai laiko, vis dėlto ją padaryti užtrunka trumpiau nei, pavyzdžiui, nupinti šiaudinį sodą. Sodai reikalauja juvelyrinio darbo. Ir jie nepraranda paklausos per vestuves, krikštynas. Juos užsisako žmonės ir namams papuošti.
Moteris neslepia: būta akimirkų, kai kūryba labai nuvargindavo. Pavyzdžiui, kai per porą dienų reikėjo užsieniečiams padaryti 200 šiaudinių paukštelių, rankos atrodė nusvirs iš nuovargio. Bet mesti pamėgtų užsiėmimų , kaip ji pati tikina, niekad nebuvo kilusi mintis.
Idėjos gimsta galvoje
Tautodailininkė tvirtina, kad žmonės nusiraminimą randa užsiimdami įvairiausiais dalykais. Jai didžiausia atgaiva – prisiliesti prie šiaudo. Net ir gulėdama ligoninėje ji sako prašanti artimųjų atnešti šiaudelių, kad iš jų galėtų ką nors padaryti. Tokia kūryba ją veikianti labiau nei vaistai.
Pašnekovė apgailestauja, kad šiais laikais žmonės nedaug turi kantrybės. Pasitaikė tokių mokinių, kuriems labai sekėsi pinti vyteles, tačiau kantrybės stygius neleido jiems tapti amatininkais. Pati panevėžietė sako galinti ir tris šiaudinius sodus krosnyje sudeginti, jei jie pasirodys negražūs, bet ketvirtą kartą vis tiek prisivers padaryti taip, kaip reikia. Jos įsitikinimu, paprasta yra pasiduoti, jei kas nors nepasiseka. Daug sunkiau save nuteikti kantriai siekti tikslo.
Moteris tikina nekopijuojanti kitų darbų. Idėjos visada gimsta jos galvoje. Neretai – naktį. D.Navickienė laiminga, kad „juodžiausius“ darbus kūryboje padeda atlikti gyvenimo draugas. Vytautas ne tik nesiskundžia, kad ji nuolat užsiėmusi ir dar prašo pagalbos, bet dažnai negaili pagyrimų, važiuoja kartu į renginius. Ypač įsimintiną įspūdį abiem padarė apsilankymas A.Bandzos vaikų globos namuose.
Angelė VALENTINAVIČIENĖ
A.Repšio nuotr. Pastaruoju metu panevėžietę sužavėjo ir
floristika.
