Šalia Pasvalio esančiame Tetirvinų kaime gyvenanti Stasė Lapėnienė-Naliveikienė išėjusi į kiemą nejučia vis dar pakelia akis į dangų. Nors ir žino, kad niekada nebebus širdį suspurdėti priversdavusių akimirkų, kai virš sodybos pamatydavo praskrendantį sūnaus pilotuojamą lėktuvą. Tragiškai žuvęs legendinis lakūnas, pasaulinio garso akrobatinio skraidymo meistras Vytautas Lapėnas jai tebėra tas kantrus geraširdis vaikas, gražiausias gyvenimo akimirkas dovanojęs pirmagimis, mėgęs gulėdamas žolėje grožėtis plaukiančiais debesimis, o suaugęs niekad namų slenksčio neperžengdavęs be motinai skirtų gėlių.
Pokštavo nuolat
Geraširdišku humoro jausmu garsėjęs Vytautas Lapėnas akimis šypsosi ir gedulinga juostele perjuostoje nuotraukoje. „Toks jis ir buvo – labai rimtas žmogus, bet apie viską kalbėdavęs papokštaudamas, – šluostydama ašaras žvakelę prie sūnaus portreto uždega S.Lapėnienė-Naliveikienė. – Kartais išsprūsdavusius mano nuogąstavimus, kad vertėtų rasti ramų darbą, jis visada nuleisdavo juokais, sakydavo, kad noriu atvilioti jį į kaimą žemės arti. Ir paskutinis mūsų pasimatymas sausio 4-ąją buvo smagus, pilnas juokų. Vytukas atsivežė žurnalistę iš Rusijos televizijos, pasakojo nuotykius iš savo vaikystės, skanavo labai mėgstamą naminę triušieną.“
Tik sūnaus atvežtos gėlės tąkart nudiegė širdį. Visad dovanodavęs mamai baltų rožių arba raudonų gvazdikų, tąkart Vytautas įteikė geltonų tulpių.
„Taip ir smigtelėjo širdį, – paskutinį susitikimą mena moteris. – Žinau prietarus, kad geltoni žiedai reiškia išsiskyrimą.“ Netektį išpranašavusios gėlės ant stalo tebežydėjo ir Vytauto mirties dieną.
Išgirdo per radiją
„Likus kelioms dienoms iki nelaimės sapnavau, kad pas kaimynę matuojuosi juodą palaidinę, bet sapnas ir liko sapnu, tada jam neteikiau reikšmės“, – motiniška nuojauta pasidalijo S.Lapėnienė-Naliveikienė. Kad atėjo baisiausia gyvenimo diena, moteris išgirdo per radiją dirbdama kasdienius namų ruošos darbus.
„Per žinias išgirdome, kad Rojūnų aerodrome nukrito lėktuvas, ir labai sunerimome, ar ne Vytautui nelaimė atsitiko, – siaubo kupinas akimirkas mena lakūno patėvis Algirdas Naliveika. – Staselė ėmė skambinti jam į mobilųjį. Telefonas nebuvo išjungtas, bet niekas nebeatsiliepė. Netrukus per radiją išgirdome, kad Vytauto nebėra.“
Lakūno mama ir antrasis jos vyras A.Naliveika, po tikrojo tėvo Petro mirties tapęs Vytautui labai artimu žmogumi, dabar sako tik dėkojantys Dievui, davusiam staigią mirtį. Ekspertai nustatė, kad nuo smūgio į žemę plyšo Vytautui širdis ir liepsnose jis nebekentėjo.
„Galbūt liksiu nesuprasta, bet palaidoti jį nebuvo taip sunku, kaip po pirmosios lėktuvo avarijos. Tada Vytukas dešimt minučių degė nepraradęs sąmonės, vėliau jam nupjovė koją, kairės rankos pirštus. Du mėnesius buvome apimti siaubo, nes gydytojai neteikė vilties, kad jis gyvens. O Vytauto dukrai Rūtelei tada buvo pusė metukų, vyresnėlis Vytukas dar nė trejų neturėjo, – išgyvenimais dalijasi moteris. – Marti Astutė išvažiavo pas jį į Maskvą, o aš metusi darbą apsigyvenau pas marčios tėvus ir prižiūrėjai anūkus. Kai marti grįžo, mažoji buvo neatpažįstamai paaugusi.“ Dabar 23-ejų Vytautas studijuoja M.Romerio universitete, o abiturientė Rūta pamažu seka tėvo pėdomis. Po jo mirties mergina apsisprendė studijuoti komercinių skrydžių valdymą.
Pavogdavo laumės
Kol po 1989-ųjų rugsėjį įvykusios avarijos Vytautas balansavo tarp gyvybės ir mirties, siaubo kamuojama motina sudarė albumą apie sūnų, į jį suklijavo gražiausias jo nuotraukas, iškarpas iš laikraščių. Moteris pasakoja, kad viena nuotrauka albume esanti ypatinga. „Anūkėlis Vytukas priprašė, kad nuvesčiau nusifotografuoti su tėtės šalmu, o šalmas po avarijos buvo apdegęs ir kruvinas, – susigraudina S.Lapėnienė-Naliveikienė. – Per visą miestą vaikas dviratuku mynė į fotoateljė, kad tik turėtų nuotrauką su tėčio šalmu.“
Tai, kad pasveikęs Vytautas vėl sėdo prie lėktuvo šturvalo, artimiausių žmonių nenustebino taip, kaip viso aviacijos pasaulio. Jie žinojo, kad nuo pat mažų dienų berniukas žvelgė tik aukštyn ir turėjo su žmogaus galimybėmis sunkiai suderinamą valią.
„Pamenu, kai Vytukas buvo mažiukas, sakydavau, kad jį iš manęs laumės pavagia, – į prisiminimus leidžiasi moteris. – Tuomet gyvenome uošvių namuose.
Pasigedusi gal trejų metų sūnelio radau jį prie pirties gulintį žolėje. Tada Vytukas paaiškino, kad žiūri į debesėlius, o jie tokie gražūs plaukia. O kartą grįžusi iš ganyklos gal šeštą ryto pamačiau tuščią jo lovelę. Apibėgusi sodybą išvydau sūnelį prie tvenkinio ant savęs pilantį vandenį. Į klausimą, ką jis čia veikia taip anksti, Vytukas atsakė: „Grūdinuosi. Būsiu labai stiprus ir sveikas.“
Nuo to karto kibirą vandens pastatydavau kieme, kad sumanęs galėtų grūdintis ir nelįstų prie tvenkinio. Visokių keistenybių jis prikrėsdavo, dažnai iš jo fantazijų kvatodavomės.“ Pasijuokė tėvai ir tąkart, kai Vytukas savo močiutei išdėstė, kad jei ši dabar neturinti pinigų, nieko baisaus – kai jis būsiąs lakūnas, praskrisiąs virš jos namų ir pabersiąs pinigėlių.
Plačiau skaitykite vasario 2 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
A.Repšio nuotr. Tragiškai žuvęs V.Lapėnas liko gyvas motinos Stasės ir jos vyro Algirdo Naliveikos širdyse.
