2006 metų kovo pabaigoje panevėžiečių Gabrių šeimą sukrėtusi tragedija, kai iš gyvenimo pasitraukusi depresijos po gimdymo kamuojama Jūratė Gabrienė našlaite paliko šešių savaičių dukrelę Austėją, buvo tik pradžia iki šiol tebesitęsiančių nemalonumų. J.Gabrienei mirus, jos tėvas Antanas Veretinskas suskato rūpintis prisiteisti kadaise dukrai nupirktą butą, kad net menka jo dalis neatitektų neva netinkamai gyvenančiam žentui Liutaurui Gabriui. Pastarasis, įpykęs dėl uošvio elgesio, sako, kad seneliui rūpi ne anūkės gerovė, o tik turtas. Kol A.Veretinskas nesėkmingai mina valdiškų institucijų slenksčius, mažoji Austėja lanko lopšelį, mokosi kalbėti ir netrukus švęs dvejų metukų gimtadienį.
Kaltina žentą
Nesutarimai tarp Antano ir Bronislavos Veretinskų bei jų žento L.Gabrio prasidėjo po 2006 metų kovo 29 dieną atsitikusios tragedijos, kai Panevėžio ligoninės Psichosomatiniame skyriuje sąskaitas su gyvenimu suvedė čia gydyta 31-erių Jūratė Gabrienė. Moteris rasta pasikorusi skyriaus duše. A.Veretinskas sako iki šiol negalintis nurimti, kad dukrą iki savižudybės privedė būtent teisėtas jos vyras. Tėvas neslepia, kad būsimasis žentas juodviem su žmona iškart atrodė kaip nelaimės pranašas, tačiau toks, matyt, buvęs dukros likimas: ne kartą tėvų ir brolio raginta palikti L.Gabrį Jūratė vis tikėjosi, kad jis surimtės.
„Jis buvo teistas, sėdėjęs kalėjime, o kartą po muštynių subadytas peiliais pateko į ligoninę, kur Traumatologijos skyriuje Jūratė dirbo sesele, ten jie ir susipažino, – pasakojo A.Veretinskas. – Susituokusi dukra su žentu pragyveno tik pusę metų, o iki tol Liutauras pas ją tik ateidavo. Žinojome, kad Jūratė nuo jo kenčia, kad jis neturi nuolatinio darbo, neuždirba pinigų, mėgsta išgerti, bet tikėjomės, kad gal gimus vaikui susipras.“ A.Veretinskas piktinasi, kad L.Gabrys neturėjo rimto nuolatinio darbo, dėl savo netikusio gyvenimo būdo niekur negalėdavo ilgai padirbti, todėl ką tik sukurtai jaunai šeimai nuolat trūko pinigų. „Žentas mokėjo kažkokią skolą, todėl žmona dukrai kiekvieną mėnesį duodavo po kelis šimtus litų, – tikino A.Veretinskas. – Liutauras buvo įsidarbinęs duobkasiu, tačiau kartą neiškasė mirusiajam duobės, todėl ir šitą darbą prarado. Prisimenu, kad dukra tada skambino man ir savo broliui, prašė, kad mes važiuotume tos duobės kasti. Kiek pamenu, tada į pagalbą nulėkė sūnus Rolandas.“ A.Veretinskas tikina žinantis, kad prieš mirtį dukra gaudavusi grasinančių žinučių – jai buvo žadama greita mirtis, tik negali to įrodyti, nes po savižudybės iš palatos dingo jos mobilusis telefonas.
Kol J.Gabrienė buvo gydoma ligoninėje, jos naujagimę dukrą prižiūrėjo seneliai Veretinskai ir jų sūnaus Rolando šeima. A.Veretinskas piktinasi, kad po dukros laidotuvių žentas, pasitelkęs į pagalbą policijos pareigūnus ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistes, dukrą atsiėmė. „Pareigūnių prašėme, kad surašytų turto perėmimo aktą, juk ir lovelę, ir vežimėlį atidavėme, ir drabužėlių, o tai niekur nebuvo užfiksuota“, – skundėsi A.Veretinskas.
Nori prisiteisti butą
Mirus dukrai A.Veretinskas ėmėsi žygių, kad butas Velžio kelyje, kurį 2000 metais juodu su žmona nupirko dukrai, taptų jo nuosavybe. Veretinskai negali susitaikyti, kad trys ketvirtosios dalys buto teko Austėjai Gabrytei, o viena ketvirtoji – mirusiosios vyrui Liutaurui Gabriui. A.Veretinskas pasakoja pats ieškojęs buto, mokėjęs visą už butą suderėtą sumą, tačiau nuosavybę įsiteisino jo dukra Jūratė Veretinskaitė. „Kaip atsitiko, kad teisėta savininke tapo dukra, o ne aš, nežinau, – bandė tikinti A.Veretinskas. – Pirkimo-pardavimo sutartį sudariusi notarė man jos kopijos nerodo, nes sutartis ne mano vardu sudaryta. Kiek suprantu, pirkėjas turi būti tas, kuris moka pinigus, o pasirodo, buto įsiteisinti nuėjo dukra.“ Tačiau iš A.Veretinsko turimų dokumentų galima spręsti, kad jis žinojo, jog perkamas butas įteisinamas dukros vardu. 2000-ųjų liepą tarp A.Veretinsko ir jo dukros J.Veretinskaitės sudaryta sutartis, kad Velžio kelyje perkamas butas atitenka J.Veretinskaitei su sąlyga, kad ji senatvėje prižiūrės tėvus ir juos palaidos. „Jei šių sąlygų nevykdys, butas pasilieka Antano Veretinsko nuosavybė“, – tokia sąlyga yra tėvo ir dukros pasirašytoje sutartyje. Dabar A.Veretinskas sako, kad sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos, todėl turėtų būti savaime aišku, kad butas pereina jam. „Deja, sutarties nebuvome patvirtinę pas notarą, tuomet net nepagalvojome, kad to reikia, – dabar apgailestauja A.Veretinskas.
Sprendimas nepalankus
A. ir B.Veretinskams nebuvo palankus ir Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas. Kreipdamiesi į teismą jie prašė pripažinti negaliojančia 2000 metų rugpjūčio mėnesį sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį ir vietoj pirkėjos J.Veretinskaitės įrašyti A. ir B.Veretinskus, jų nuosavybėn priteisti visą Velžio kelyje esantį butą. Ieškinyje Veretinskai nurodo suklydę, kad butą įformino dukros vardu. Teisėja Ona Laurišienė nusprendė A.ir B.Veretinskų ieškinio nepatenkinti, nes faktas, kad mirusios J.Gabrienės butą paveldėjo dukra ir vyras, visais požiūriais – gyvenimiškai, moraliai – yra teisingas, apsaugo A.Gabrytės interesus ir niekuo nepažeidžia ieškovų interesų. Į A.Veretinsko tikinimus, kad butas buvo pirktas už jo pinigus, todėl priklauso jam, teismas neatsižvelgė. Butą pardavusios moters nuomonė nežinoma, nes ji išvykusi gyventi į Čikagą.
Nepatenkintas A.Veretinskas kreipėsi į Panevėžio apskrities administracinių ginčų komisiją, kad šios sprendimu būtų panaikinta pirkimo-pardavimo sutartis ir buto nuosavybė pereitų jam, tačiau gavo atsakymą, kad komisija tokio pobūdžio ginčų nenagrinėja.
Plačiau skaitykite sausio 19 d.
„Sekundėje“.
Birutė KRONIENĖ
G.Lukoševičiaus nuotr. Vasarį dvejų metukų sulauksiančią dukrą auginantis L.Gabrys tikina pavargęs nuo uošvio išpuolių, todėl savo dalies neatiduosiąs iš principo.
