Vietoje restauravimo – plyšių lopymas

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• Aktualijos
• 2022.10.16 08:24

Net keturis kartus veltui skelbusi konkursus restauruoti kultūros paveldo skulptūroms senosiose miesto kapinėse, Panevėžio savivaldybė tenkinsis bent tuo, kad rado meistrus joms aptvarkyti.

Konkursą laimėjusi įmonė tik užtaisys skulptūrų plyšius ir atliks kitus darbus, kad jos toliau neirtų.

Konservuoti meno kūriniai kapinėse turėtų pakenčiamos būklės išlikti apie 8–10 metų, o per tą laiką tikimasi į Panevėžį prisišaukti ir profesionalius restauratorius.
„Kristaus širdis“, „Kristus, palinkęs po kryžiumi“ ir Šv. Zitos draugijos narių antkapinis paminklas – labiausiai specialistų dėmesio reikalaujančios senųjų miesto kapinių skulptūros.
Dvi šios skulptūros – brolių Vincento ir Benjamino Jakševičių darbas, dėl trečios autorystės abejojama.
Apie apgailėtiną jų būklę kalbama jau ne vienus metus, restauruoti kultūros paveldo paminklus ragino ir Jakševičių giminaičiai.
Miesto Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialisto Benjamino Pučkio teigimu, surasti restauratorius sudėtinga visoje Lietuvoje: tokių specialistų mažai, o jiems užsakymų – daug.
Pasak B. Pučkio, tokioje situacijoje Panevėžiui, ieškančiam meistrų kelioms skulptūroms, beviltiška konkuruoti su Vilniaus gigantiškais užsakymais. Šiuo metu sostinėje restauruojami Sapiegų rūmai.
Anot specialisto, neįvykus keturiems konkursams, beliko pirkti avarijos grėsmės šalinimo darbus. Ir tokiame konkurse sulaukta tik vieno dalyvio – vietinės įmonės.
„Ir tai bus ne restauravimas, o tik avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas“, – teigia B. Pučkis.
Atestuoti specialistai išplaus ir laikinai užtaisys skulptūrų plyšius.
Šie darbai turės būti užbaigti per metus.
Jie bus atliekami kapinėse pastačius laikinas palapines, nes išgabenti skulptūras nėra galimybių.

P. Židonio nuotr.

Paveldas griūna

B. Pučkis pasakoja, jog betono skulptūrų kapinėse mada į Lietuvą atkeliavo iš Italijos vėlyvaisiais viduramžiais.
„Galbūt lietuviškų skulptūrų kūrėjai neįvertino mūsų klimato sąlygų“, – svarsto specialistas.
Šios skulptūros buvo gaminamos naudojant to meto technologijas: formose liejamos dvi pusės, pilamas betonas, dedama armatūra. Pastaroji buvo kalvių rankų darbo, be jokios antikorozinės apsaugos.
„Šaltis skaldo betoną, o drėgmė veikia armatūrą. Restauravimo dirbtuvėse esu matęs, kaip kaltinė armatūra būna tokia surūdijusi, kad irsta plokštelėmis tarsi žvynais, plėšydama betoną“, – pasakojo B. Pučkis.
Panevėžio senosios kapinės yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Jose restauratorių dėmesio reikėtų ir kitoms skulptūroms, ne tik numatytoms tvarkyti blogiausios būklės.
Šiose kapinėse stūkso ir unikalus sarkofagas su ornamentais, kurio būklė taip pat nėra gera. Pasak B. Pučkio, jau daugelį dešimtmečių šis sarkofagas atviras, o jo dangtis padėtas šalia. Spėjama, kad dangtį atplėšė vandalai.
„Tai labai įdomus antkapis, gana retas Lietuvoje. Jei kitais metais gausime didesnį finansavimą, bandysime siūlyti tvarkyti ir jį, nes laikas eina, o šie mažosios architektūros objektai nyksta. Kasmet kažkas vis nutinka ne į gerą pusę“, – pripažįsta paveldosaugininkas.

P. Židonio nuotr.

Per metus – keli specialistai

Lietuvos restauratorių asociacijos pirmininkas Aidonas Valkiūnas teigia esant ne vieną priežastį, kodėl savivaldybėms taip sunku rasti restauratorių.
Pasak pirmininko, visų pirma, Lietuvoje tokių specialistų paruošiama gerokai per mažai. Jie rengiami Vilniuje, Kaune, Telšiuose.
Tokių studijų ilgą laiką net nebuvo. Restauratorių lopšys šiuo metu yra Vilniaus dailės akademija. Dabar joje organizuojamos skulptūros restauravimo, taip pat sienų tapybos restauravimo studijos, polichromuoto medžio restauravimo studijos. Tačiau absolventų kasmet išleidžiama vos po 2–3.
„Trys jauni žmonės baigia studijas ir pakliūva į objektą, tai yra griuvėsius. Ir vienas arba du sako: čia ne man, čia šalta, dulkės. Kelias iki juostelės nukirpimo ir ovacijų, kai viskas baigta, labai tolimas“, – apie restauratorių kasdienybę pasakoja A. Valkiūnas.
Jo manymu, kolegijos, profesinės mokyklos taip pat galėtų ruošti mokymo programas ir rengti mūro, tinko, dažytų paviršių, medžio, metalo restauratorius.
„Lietuvai tikrai reikia tokių specialistų. Paveldo nors ir mažėja, bet jo yra tiek daug, kad restauratorių neužtenka“, – pabrėžia asociacijos vadovas.
Anot jo, neretai tokį paveldą imasi restauruoti gabūs statybininkai, neturintys šios srities išsilavinimo ir pakankamai žinių.

P. Židonio nuotr.

Senos klaidos

A. Valkiūno nuomone, dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje padaryta klaida, kai, užuot Vyriausybei suformavus paveldo apsaugos koncepsiją ir susirūpinus restauratorių paruošimu, buvo išdalyta daug kultūros paveldo specialistų atestatų, bet realiai dirbančių specialistų – mažai.
Pasak A. Valkiūno, restauratoriaus darbas yra savotiškas pašaukimas ir jame greito rezultato nebūna – reikia kantriai ir ilgai dirbti.
Be to, Lietuvos oro sąlygos lemia, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektams restauruoti tėra tinkami vos šeši mėnesiai, per kuriuos restauratorius turi užsidirbti visiems metams. Dėl to atsiranda niuansų ir dėl kainos.
Asociacijos vadovo teigimu, restauravimo darbų mastas išties yra išaugęs. A. Valkiūnas neabejoja, kad jų kasmet tik daugės.
„Kol viską restauruosime, jau reikės tvarkyti tai, kas buvo restauruota pradžioje. Mums yra tekę restauruoti net ir šiuolaikinius meno kūrinius“, – sako pirmininkas.
Išeitis, jo manymu, vis dėlto yra: Vyriausybė turėtų imti formuoti politiką, kaip spręsti restauratorių trūkumo problemą, ir išreikšti politinę valią, kuri nesikeistų po kiekvienų rinkimų.

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• #kapinės
• #Kultūros paveldas
• #Panevėžys
• #Restauravimas
• #skulptūros